Čia priėjo Gorbulskis...

Jeigu pasakysiu, kad šio darbo ėmiausi vien dėl vaikystėje įstrigusio garsaus Pauliaus Širvio ketureilio, skirto Gorbulskiui, kurį deklamuodavo mano tėvai, niekas nepatikės… Tačiau tai tiesa. Tos keturios eilutės (nežinantys jas ras šioje knygoje), šalia visų privalomų pionieriškų eilėraštukų, tais laikais dvelkė neįtikėtina laisve.
Benjamino Gorbulskio asmenybę apibūdinančių epitetų skalė labai plati: nuo „kuklaus“, „tolerantiško“, iki „velniškai autoironiško, turinčio fantastišką, net fatališką humoro jausmą“… Kuo labiau stengiausi pažinti šį žmogų, tuo daugiau juo žavėjausi. Įdomu ir tai, kad anais laikais jis sugebėjo gyventi pagal visus tuomet smerkiamus kapitalistinės rinkos dėsnius, taigi tarsi egzistavo šalia sistemos… Kokio masto turėjo būti asmenybės šarmas ir žavesys, prieš kurį negalėjo atsilaikyti net sistema?
Kompozitorius juokaudavo visada ir visur, o istorijos ir anekdotai apie jį patį iki šiol keliauja iš lūpų į lūpas. Kai knygos pavadinimą (su aliuzija į lietuviškų anekdotų personažą Kindziulį) pateikiau leidyklai, viename laikraštyje radau straipsnį apie Gorbulskį. Ten buvo pacituoti jo dukros Karinos žodžiai: „Jeigu kas nors surinktų visus tėčio pokštus ir anekdotus, būtų galima išleisti knygą „Čia priėjo Gorbulskis…“ Pamaniau: smagus sutapimas… Vadinasi, esu teisingame kelyje.