Carl von Schmith „Necrolithuanica“

Pastaruoju metu mes vis dažniau atsigrįžtame į sudėtingą ir kontroversišką XIX amžių. Amžių, kurio painiuose politiniuose procesuose ieškome priežasčių, nulėmusių dabartinę mūsų visuomeninę būtį. Amžių, kuris vieniems asocijuojasi su politine ir dvasine mūsų nelaisve, o kitiems, atvirkščiai, - su nepaprastu dvasiniu pakilimu, individo raiška, intensyvia intelektine veikla. Amžių, kuriame matome dar labai daug Apšvietos laikotarpio bruožų, bet kuriame jau ieškome ir moderniosios Lietuvos pradžios. Amžių, kuris, nepaisant pastaruoju metu suintensyvėjusių tyrimų, vis dar iki galo nepažintas, vis dar - neatpažintas.

Būtent tokios mintys visų pirma kyla pirmą kartą į rankas paėmus Carlo von Schmitho albumą Necrolithuanica. Iš tikrųjų, vargu ar mūsų istorijoje rasime kitą tokį darbą, kuris, nepaisant savo akivaizdžios, ir ne tik pakankamai egzotiškai skambančiame pavadinime deklaruotos, lituanistinės krypties, būtų mums taip mažai arba beveik visai nežinomas. Iš pirmo žvilgsnio šį fenomeną galima visai nesunkiai paaiškinti. Nors ir datuotas 1863 metais, albumas Necrolithuanica taip niekuomet ir nebuvo išspausdintas, be to, nuo 1880 metų jo rankraštis buvo saugomas jau ne Lietuvoje, bet Švedijoje, taigi prieinamas tik nedaugeliui. Tačiau vargu ar šį jau vos ne pusantro šimto metų trunkantį abejingumą Carlo von Schmitho kūriniui galima paaiškinti tik formaliomis priežastimis. Jų, be abejo, esama daug gilesnių. Pagrindinis, nors niekuomet atvirai nedeklaruotas, juolab - įrodymais nepagrįstas, priekaištas šiam darbui buvo jo kokybė, t. y. tiesiog suabejota albume pavaizduotų daiktų - archeologinių radinių, mitologemų - autentiškumu. Ne mažesnį, o galbūt - dar ir didesnį rūpestį mokslo pasauliui kėlė ir pats albumo Necrolithuanica autorius. Mįslinga, istorijos šaltiniuose beveik neminėta asmenybė niekaip negalėjo būti priskirta Lietuvos XIX amžiaus istoriją lėmusių asmenų ar didžiųjų kūrėjų plejadai. Tai tegalėjo būti "vienas iš daugelio" - vienas iš daugelio rusiškosios administracijos atstovų, vienas iš daugelio "pakvaišusių dėl istorijos" mėgėjų archeologų ir kolekcininkų. Ir tai, be abejo, tik didino skepticizmą.

Tad turint omenyje šią situaciją šiandieninis albumo Necrolithuanica pasirodymas yra savotiškas iššūkis. Antra vertus, leidinio rengėjams neilgai teko abejoti savo darbo prasmingumu - įsigilinus į Carlo von Schmitho biografiją, patį albumo Necrolithuanica rankraštį, išanalizavus jame pateiktą informaciją, tik stiprėjo įsitikinimas, kad šį šaltinį skelbti būtina, ir ne tik dėl jau seniai negrįžtamai dingusių archeologinių radinių, mitologemų piešinių, ne tik dėl pagirtino albumo autoriaus noro pateikti visuminį Lietuvos proistorės vaizdą. Leidinio rengėjams bene svarbiausiu šio rankraščio privalumu tapo suteikta galimybė kiek atidžiau pažvelgti į "paslaptingąjį", iki šiol beveik nepažintą "eilinių" Rusijos administracijos pareigūnų pasaulį, suvokti juos ne tik kaip privalomojo viešojo gyvenimo, bet ir - kaip tuomet bene esminio mūsų kraštui dvasinio gyvenimo matmens kūrėjus. Pagaliau - dar kartą įsitikinti, jog ir jie, kad ir kaip nelengva būtų tai viešai ištarti, buvo ne mažiau "tikri" ir ne mažiau svarbūs mūsų XIX amžiaus, dažnai vadinamo ir istorizmo amžiumi, kūrėjai.

Carlo von Schmitho albumo prototipas - Friedricho Krusees veikalas Necro-livonica buvo išspausdintas 1842 metais, t. y. dar aname, XIX šimtmetyje. Mes savąjį "necro" skelbiame tik šiame, XXI amžiuje. Iš tikrųjų Carlo von Schmitho albumo Necrolithuanica kelias į viešąjį gyvenimą buvo neįtikėtinai ilgas, sudėtingas, kartais - netgi dramatiškas. Ir dabartiniams šio leidinio rengėjams teko susidurti ne tik su išankstinėmis nuostatomis, ne tik su interpretacijų įvairove, ne tik su faktų ir šaltinių stoka, bet netgi ir ... - su likimu. Kai knygos tekstas jau buvo beveik baigtas rengti, netekome savo kolegos, pagrindinio šios publikacijos iniciatoriaus - Vytauto Kazakevičiaus. Taip jau susiklostė, kad albumas Necrolithuanica tapo vienu paskutinių šios šviesios, kūrybingos, tiek daug mūsų archeologijos mokslui nuveikusios asmenybės darbų. Ši netektis tarytum tik dar labiau paryškino tuos du knygos pavadinime taip netikėtai sujungtus žodžius - necro ir lithuanica. Iš tikrųjų, - knygos turi savo likimą. Kartais - pakankamai skaudų. Carlo von Schmitho albumas Necrolithuanica šį garsųjį posakį patvirtino su kaupu.