Būsenos. Gyvenimas su vėžiu

„Jau žinau, kad mirčiai, kaip ir meilei, reikia pasiruošti ir subręsti. Kad ji neužkluptų netikėtai, kad nesutriktum ir žinotum, kaip elgtis, kad priimtum kaip dovaną ir sugebėtum džiaugtis tuo, ką gavai.“

Dailininkės ir rašytojos Rimos Sadauskienės knygoje „Būsenos. Gyvenimas su vėžiu“ atvirai ir nuoširdžiai kalbama apie gyvenimą, išgirdus diagnozę – „vėžys“. Šešių dalių pasakojime („Žinia“, „Nuodai“, „Peilis“, „Sugyventinis“, „Šešėlis“, „Tyla“) kaskart atverčiamas naujas gyvenimo puslapis, kupinas nerimo, baimės, skausmo, liūdesio, o taip pat džiaugsmo ir šviesos. Autorė dalijasi savo išgyvenimais, ligos ir gydymo eiga, kasdieniais iššūkiais ir naujomis patirtimis.

Vėžio diagnozė išverčia iš įprastinės kasdienybės ir priverčia naujai pažvelgti į savo gyvenimą, padovanoja šimtus naujų potyrių ir kitokį laiko suvokimą. Laiko, srūvančio kaip smėlis tarp pirštų... Laiko, kuris kiekvienam yra suskaičiuotas. R. Sadauskienės pasakojime juntama viltis ir gaivališkas bandymas prisijaukinti ligą, nenuolaidžiauti sau ir naujam palydovui, susitaikyti ir visavertiškai išgyventi kiekvieną padovanotą akimirką.

Šie dienoraštiniai tekstai parašyti gyva kalba, žaismingai ir atvirai. Knyga gali tapti paguodos bei padrąsinimo ramsčiu ką tik išgirdusiems diagnozę – „vėžys“, sergantiems onkologine liga, o taip pat ir jų artimiesiems.

Štai kaip knygos „Būsenos. Gyvenimas su vėžiu“ pratarmėje būtinybę aprašyti savo patirtį teigia pati autorė: „Rašymas – tai gyvenimas. Kartu ir išsigelbėjimas, padedantis suprasti, kas su manimi vyksta. Rašydama sprendžiu problemas ir randu atsakymus į kylančius klausimus.

Susirgus vėžiu, pirmas tekstas gelbėjo nuo žinios, kurios nenorėjau priimti, kiti tekstai – sąmoningas noras pasidalinti savo patirtimi ir žiniomis, nes susirgęs šia liga, savo sumaištyje esi paliktas vienut vienas. Fiksavau visas patirtis iki smulkmenų, norėdama kaip galima aiškiau perduoti skaitantiems, kad pasisemtų drąsos ir pasitikėjimo, nes ši liga paveikia ne tik kūną.

Kūną gydo, o tavo vidinėmis būsenomis ir pojūčiais nesirūpina niekas, todėl ieškai tekstų apie panašias patirtis, kimbiesi į juos ir taip gelbėji save. Rašydama tekstus suvokiau, kad atsikračius baimės, atrandi gyvenimą. Nesvarbu, kokio ilgumo, bet tikrą. Pasibaigus intensyviam gydymui, savo istoriją pasakojau toliau, nes tada, kai niekas nebevyksta, ima vykti patys svarbiausi dalykai. Viskas keičiasi, nes pasikeitei tu.“

Rima Sadauskienė (g. 1964) – dailininkė ir rašytoja. 1988 m. Telšių taikomosios dailės technikume (dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas) baigė metalo meninio apdirbimo studijas ir įgijo dailininko vykdytojo specialybę. Keletą metų su vyru kūrė autorinius papuošalus, vėliau pradėjo tapyti. Išbandžiusi įvairias technikas, apsistojo ties pastele. Šiuo metu Mažeikiuose turi studiją-galeriją, kurioje prekiauja savo paveikslais bei rėmina kitų kūrinius.

Be to, visą sąmoningą savo gyvenimą ji rašė. 2001 m. pasirodė debiutinis autorės romanas „Pamilk mane“, pasirašytas R. Sada slapyvardžiu. 2008 m. – apsakymų rinkinys „Man buvo gera su tavim“ bei romanas „Avelių švytėjimas“ Rimos Berkutės vardu.

2018 m. išgirdusi diagnozę „Vėžys“, savo ligos patirtį, tartum dienoraštyje, ėmė aprašinėti ir skelbti žurnale „Kelionė“ (2019–2020 m.).