Blyški ugnis

„Šešėlis aš svirbelio, pražudys / Lange jį žydro tolio atspindys“ – šiais žodžiais prasideda 999 eilučių poema, parašyta fikcinio, atsiskyrėliško amerikiečių poeto Džono Šeido. Tūkstantosios savo poetinio magnum opus eilutės sukurti jis nespėjo, nes buvo mirtinai pašautas žudiko. Knygoje šią poemą įrėmina Šeido redaktoriaus, bičiulio ir kvaištelėjusio akademiko Čarlzo Kinboto parašyta įžanga, komentarai ir jo sudaryta rodyklė. Savo ekscentriškais paaiškinimais, kuriuose literatūrinė analizė pinasi su gandais, pramanais ir nostalgiškais nukrypimais, Kinbotas siekia skaitytojui pateikti, jo manymu, teisingiausią poemos interpretaciją. Tačiau kiekvienu komentaru Kinbotas, laikantis save didžiausiu Šeido gerbėju, ardo poetinę tikrovę, supindamas ją su savo paties istorijomis apie gimtąją, rūke paskendusią šalį – Zemblą ir nutrūktgalviškus karaliaus Karolio bei jį sekančio žudiko Graduso nuotykius. Ilgainiui šie du pasauliai susitinka ir mįslingos Šeido mirties aplinkybės ima aiškėti.

„Blyški ugnis“ – įmantrus, tragikomiškas, neįtikėtinai išradingas prozos meistro Vladimiro Nabokovo romanas, vienas ryškiausių XX a. literatūros šedevrų. Švelni, autobiografiška, bet sykiu ir metafiziška Šeido poema kartu su vis beprotiškesniais Kinboto komentarais susiraizgo į meistriškai sukonstruotą detektyvo ir akademizmo parodiją. Tai aukščiausios klasės literatūrinis labirintas, pripildytas šešėlių ir atspindžių, vingriai nagrinėjantis išmonės ir pamišimo, fikcijos ir realybės, laikinumo ir amžinybės kovas.