Bitės (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Debiutinis britų autorės L. Paull romanas „Bitės“ (vertė P. Budraitė) neliko nepastebėtas literatūros visuomenės. Distopinis romanas iškart imtas lyginti su G. Orwello „Gyvulių ūkiu“ ir M. Atwood „Tarnaitės pasakojimu“. Laline Paull teigia esanti šių rašytojų gerbėja ir prisipažįsta: „Džiaugiuosi, kad esu minima šalia tokių didžių literatūros asmenybių.“

O „Bitės“ yra romanas, kurį skaitant būtina visiškai išlaisvinti fantaziją. Iš pirmo žvilgsnio „Bitės“ primena pasakojimą apie Pelenę, tik čia L. Paull įtraukia skaitytoją į itin paslaptingą avilio pasaulį, kur karaliauja griežta hierarchija, ritualai, taisyklės. Čia paklusti ir tarnauti — vienintelis ir svarbiausias gyvenimo tikslas. Čia galybė grėsmių, prižiūrėtojai negailestingi ir be skrupulų, mirtis dažnai netikėta ir neatšaukiama, ištikimybė savotiškai ramina, o niekam nereikalingas gerumas atsiduria užribyje. Kiekviena bitė žino savo vietą, tik Karalienė deda kiaušinėlius ir išsaugo tūkstančius metų egzistuojančią tvarką. Bet ar iš tikrųjų taip yra?

Bet pagrindinė veikėja Flora kitokia nei visos bitės. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, jos smalsumas tampa grėsme avilio saugumui, todėl suprantamas kaip pavojinga yda, visgi šios bitės drąsa ir jėga yra vertinamos. Jai leidžiama karališkajame inkubatoriuje maitinti naujagimius, leidžiama tapti rinkėja, laisvai skristi vienai kuo toliausiai rinkti nektaro ir žiedadulkių. Atlikusi žygdarbį Flora apdovanojama vizitu pas Karalienę, kur sužino sunkiai įmenamų, bet nerimą keliančių avilio paslapčių.

Tačiau Flora 717 pažeidžia švenčiausią įsakymą, susiduria su daugybe priešų, pradedant nuožmiąja vaisingumo policija, prižiūrinčia, kad nebūtų pažeista griežta avilio visuomenės hierarchija, ir baigiant valdžios trokštančiomis pavyduolėmis žynėmis. Prigimtinius Floros poreikius tarnauti ir aukotis nustelbia stipresnė jėga — motinos meilė, supriešinanti ją su jos pačios sąžine, širdimi ir avilio bendruomene, skatinanti imtis neįtikėtinų žygdarbių.

Romanas „Bitės“ skaitytoją patraukia toli gražu ne vienu aspektu, čia gvildenamos gamtosaugos, visuomenės pasidalijimo, lyčių, meilės, motinystės idėjos. Tiesa autorė nė vienos problemos ar idėjos neparodo tiesmukai — viskas paslėpta daugiau tarp eilučių. „Jeigu būčiau norėjusi pasiųsti pranešimą, būčiau pasiuntusi telegramą. Man patinka knygos, kur faktai patys savaime iškalbingi, nereikia rodyti pirštu prikišamai“, — sako L. Paull.

Vedant paraleles su bene garsiausiu pasaulyje distopijų meistru G. Orwellu ir jo „Gyvulių ūkiu“, pirmiausia, žinoma, dėmesys krypsta į veikėjus, kurie čia ne žmonės, o gyvūnai — bitės. L. Paull įsitikinimu, „gyvūnai — sąmoningos būtybės. Jie jaučia baimę ir skausmą, kartais jie aukojasi vieni dėl kitų, saugoja ir globoja. Taip pat gyvūnams būdingi viliojimo ritualai, jiems patinka turėti gražius namus ir visi stengiasi išvengti nemalonumų. Jie nori daugintis, nori skaniai maitintis, nori ir kad jų vaikai išgyventų ir gyventų. Mes taip pat gyvūnai. Ir kadangi mes užgrobėme planetą, atėmėme ją iš kitų gyvūnų, mes neabejotinai turime prievolę ja rūpintis, kurią, deja, gan dažnai ignoruojame.“

Griežta kastų sistema hierarchinėje visuomenėje išskiriama kaip viena pagrindinių šio romano ašių — kiekvienas šeimos narys žino savo vietą ir prisiekia tarnauti avilio gerovei. Bitės darbininkės, sanitarės labai primena neliečiamųjų kastą Indijoje. Toks visuomenės pasidalijimas būdingas daugumai visuomenių. Lygiai kaip ir daugeliui visuomenių būdinga tolerancijos stoka kitokiam. „Deformacija yra blogis. Deformacija neleidžiama“, — skelbiama avilio taisyklėse. O Flora „pernelyg didelė. Nenormali“.

Labai įtikinamai romane vaizduojami bičių rinkėjų informacijos perdavimo būdai šokiu ir kvapu. Kvapas yra bičių kalba, kuria jie priima ir apdoroja informaciją, taip pat ją paskleidžia kitoms bitėms. Jos palieka kvapo žymę, kuris kaip švyturys rodo kelią namo, o avilio Karalienė skleidžia savo unikalų kvapą, kuris gerai veikia bičių bendruomenę ir ramina. Taip teigia biologai. Akivaizdu, kad ši informacija mokslinės fantastikos rašytojai puikiai pasitarnavo — ji galėjo pasinerti į intuityvų pasaulį ir išlaisvinti vaizduotę. Ir bičių šokis yra tikras ir grįstas įvairiais tyrimais. Kai kurie biologai bičių dūzgimą linkę lyginti su internautais, kurie renka informaciją, reikalingą užduočiai atlikti.

Romane savotiškai parodoma ir moters vieta visuomenėje (čia ji užima žemiausias pozicijas), kur ji kovoja už išlikimą. Šiuo atžvilgiu „Bitės“ artimos M. Atwood „Tarnaitės pasakojimui“ ir visai nesvarbu, kad viena knyga apie žmones, o kita — apie bites. Nuo meilės temos čia neatsiejama ir motinystės tema. L. Paull „Bitės“ — įkvepiantis vaizduotės kūrinys, kuriame puikiai paslėpta visuomenės sąranga, netikėti siužeto vingiai ir daugybė personažų, kuriuos galbūt galime atpažinti ir save.

The Times rašo: „L. Paull sukūrė daugiavalentį romaną: gamtos apmąstymai, kovos tarp individualybės ir tvankaus visuomeninio gyvenimo atspindys, atskleistas naujas kelias, kurį žmonija galėtų pasirinkti, nusprendusi šį tą pakeisti. Šią knygą galėtume pavadinti aukščiausios kokybės moksline fantastika.“

Laline Paull gimė Anglijoje. Jos tėvai — pirmos kartos emigrantai iš Indijos. Oksforde ji studijavo anglų filologiją, Los Andžele mokėsi scenarijų rašymo, o Londone — teatro meno. Karališkajame nacionaliniame teatre Londone pastatytos dvi jos pjesės. Ji yra BAFTA ir Amerikos rašytojų gildijos narė, gyvena Anglijoje. „Bitės“ — pirmas rašytojos romanas. Knyga sulaukė daugelio kritikų pripažinimo ir buvo pavadinta kylančia Amazon žvaigžde.