Berlyno tuopos

Iš pirmo žvilgsnio romano "Berlyno tuopos" siužetas, rodos, tradicinis – artėjant Kalėdoms, prie sunkiai sergančios motinos lovos susirenka trys nebejauni sūnūs. Jų keliai išsiskyrė prieš daugelį metų. Vyriausiasis Turas tvarko šeimos ūkį, augina kiaules. Margidas turi laidojimo biurą. Erlendas, vitrinų dekoratorius, su mylimuoju gyvena Kopenhagoje. Broliai nesutaria tarpusavy, o namie dar kiūtinėja nevykėlis tėtušis.


Ir štai staigmena – aplankyti senolės atvyksta nesantuokinė Turo dukra, kuri niekada nėra mačiusi nei savo močiutės, nei dėdžių.


Romano herojams visai nenorom teks grįžti į praeitį ir suvokti, kad jų šaknys vis dėlto čia, senajame Neshovo ūkyje, ir kad jos daug gilesnės, negu jie tikėjosi.


Tokia sėkmė privertė rašytoją kurti knygos tęsinį. Kai pasirodė visa trilogija, parduotų egzempliorių skaičiumi ji aplenkė netgi populiarųjį "Da Vinčio kodą". Autorė, kadaise kentusi nepriteklių, išgarsėjo ir tapo milijoniere.


Anne B. Ragde (g. 1957) puikiai kuria knygos "Berlyno tuopos" kompoziciją, atskleisdama vieną paslaptį po kitos, ir prikausto skaitytojo dėmesį nuo pirmųjų eilučių iki pat pabaigos. Nepagražinta tikrovė, šiurpios detalės derinamos su puikiu humoru, ir tai suteikia kūriniui meninės jėgos. Už jį autorė apdovanota Riksmolo premija. Romanas išverstas į daugiau nei 20 pasaulio kalbų, pagal jį sukurtas spektaklis ir televizijos serialas. 


Iš norvegų kalbos vertė Loreta Žigaitė

IŠTRAUKA

Jis skambino iš mašinos, šiltam orui stipriai pučiant į priekinį stiklą, turėjo rėkti, kad balsas girdėtųsi ventiliatoriui ūžiant, lauke buvo minusinė temperatūra, trečias advento sekmadienis. Jam pavyko surasti lensmaną ir gydytoją, sekmadienio vakarai paprastai būdavo ramūs. Šį šaltą tylų vakarą ūkis greit ūš nuo automobilių, žmonės kaimyniniuose ūkiuose palinks prie langų ir stebėsis. Jie pamatys greitąją, lensmano automobilį, gydytojos mašiną ir baltą universalą "Citroen CX", kai kurie jį tikriausiai atpažins. Jie stebės šviesas, degančias languose daug ilgiau nei paprastai, bet neišdrįs taip vėlai skambinti, užuot tai padarę, ilgai nemiegos ir tyliai kalbėsis tamsoje, kas galėjo nutikti kaimynų ūkyje ir kuriam iš gyventojų, ir jaus slaptą, gėdingą džiugesį, kad tai atsitiko ne jiems.

Tėvas pasitiko jį tarpduryje. Ten jau buvo lensmanas ir gydytoja, jiems buvo trumpesnis kelias. Jie sėdėjo virtuvėje su kavos puodeliais priešais save ant stalo, motinos žvilgsnis buvo tamsus lyg anglis, burna pražiota, akys sausos. Margidas pasisakė, kas esąs, nors ir žinojo, kad moteris jį pažįsta. Bet seniau jie niekuomet neprisistatė vienas kitam, paspausdami ranką.

- Negaliu patikėti, kad turėjai atvykti būtent čia. Tu. Pas jį, - tarė ji. Šneka buvo monotoniška, balsas kimtelėjęs.

Ant palangės stovėjo elektrinė advento žvakidė. Lensmanas pakilo ir praėjęs pro Margidą pasuko miegamojo pusėn. Gydytoja, suskambėjus mobiliajam telefonui, išėjo j atvirą prieangį. Nedideliame koridoriaus lange kabojo geltona popierinė žvaigždė, elektros šviesa skverbėsi pro skyles popieriuje, kuris per vidurį buvo šviesiai geltonas, o žvaigždės kampų link palaipsniui virto oranžiniu. Tėvas liko virtuvėje. Jis įsispoksojo pro langą, visai nekreipdamas dėmesio į berniuko motiną, kuri tiesiog sėdėjo ten, visiškai abejinga, rankas pasidėjusi ant kelių, kojomis remdamasi į grindis, kvėpuodama, ant stalo priešais ją stovintys puodeliai, tiksintis laikrodis, sąskaitos lentynose, karvės tvarte, vyras prie lango, minusinė oro temperatūra, kalėdiniai kepsniai, dienos, kurios dar bus - visai savaime. Ji sėdėjo ten ir stebėjosi, kad vis dar kvėpuoja, kad plaučiai dirba be jokių pastangų. Ji dar nesuvokė, ką reiškia sielvartas, ji tik sėdėjo, be galo nustebusi, kad laikrodis vis dar eina.

Margidas tiesiog viską stebėjo. Iš kur jis galėjo žinoti, ką reiškia prarasti sūnų. jis net nežinojo, ką reiškia turėti sūnų. Be to, jis negalėjo sau leisti jausti, jo darbas buvo stebėti, kaip jaučiasi mirusiojo artimieji, kad pavyktų juos įkalbėti imtis praktinių reikalų. Gailestį ir sielvartą jis slėpė, stengdamasis elgtis profesionaliai ir visuomet būtent taip, kaip pageidauja ir tikisi velionio artimieji.

Ir vis dėlto išvysti šitokį vaizdą jis nebuvo pasirengęs, nors tėvas ir užsiminė, kad tai nebuvo įprastas būdas pasikarti. Tėvas tikriausiai turėjo omeny virvę, kabančią nuo lubų sijos, nuvirtusią ant grindų kėdę po ja, lėtai siūbuojantį ar tiesiog ramiai kabantį lavoną. Klasikinis scenarijus, kurį visi yra matę kino ekrane su visomis detalėmis, išskyrus išmatas, tekančias išilgai kelnių ir paliekančias tamsų telkinį ant grindų. Čia buvo kitaip, vaikinukas nekabojo aukštai ir laisvai. Jis buvo priklupęs ant kelio lovoje, nuogut nuogutėlis, mūvintis tik vyno raudonumo trumpikėmis. Virvė buvo apvyniota apie lovos virbą ir tįsojo įstrižai kaklo. Veidas pamėlęs, akys atmerktos, išsprogusios, tarp lūpų sausas ištinęs liežuvis. Lensmanas uždarė duris ir pasakė:

- Jis galėjo bet kada persigalvoti.

Margidas linktelėjo, nenukreipdamas žvilgsnio nuo lavono.

- Kiek laiko užsiimi šiuo verslu? - paklausė lensmanas.

- Greit bus trisdešimt metų.

- Ar esi ką nors panašaus matęs?

- Taip.

- Ar esi matęs ką nors dar baisesnio?

- Galbūt mergaitę tarpduryje. Iki grindų buvo visai nedidelis atstumas, ji laikė kelius prispaudusi prie krūtinės.

- Velniai griebtų. Tuomet jie tikrai šito norėjo.

- Na, taip. Nemato kitos išeities. Per jauni, vargšeliai, kad ieškotų išsigelbėjimo.