Beprotnamis (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Šeštasis dvidešimt šešerių metų Vilio Normano romanas "Beprotnamis" - neabejotinai pati skandalingiausia ir labiausiai šokiruojanti pastarojo meto knyga apie psichiatriją ir jos gydymo džiungles, psichotropinius vaistus, gydytojų mėgavimąsi kitų kančiomis ir visuomenės užmerktas akis prieš tai, kas vyksta.

Ją galima palyginti su pirmuoju Michelio Houellebecqo romanu "Bet kas", - kaip ir jame, čia analizuojama vartotojiška visuomenės ir jos neviltis, gimusi iš žmogiškų santykių fetišizavimo, sudaiktinimo, suprekinimo.

Taip pat romanas "Beprotnamis" turi nemažai sąsajų su Eduardo Limonovo jaunystės kūriniu "Tai aš, Edička" - nesusitaikymo su visuomene, bekompromise kova su visais įmanomais civilizacijos monstrais, net žinant, kad pralaimėsi. Bet ir pralaimėjimas kartais daug žavesnis už pergalę, ypač, kai žinai, jog kovoti už patį Žmogiškumą.

Autorius Vilis Normanas nekalba tik apie psichiatriją - jis kalba apie gyvenimą, kuris atveda į psichiatrijos kliniką, beprotnamį. Jis kalba apie vienatvę, kuri susvetimėjusiame pasaulyje tampa dar didesne liga už depresiją.

Palaužtų, sutraiškytų gyvenimo žmonių likimai šiurpina. Bet autorius nesistengia šokiruoti kuo didesniu baisumu - jo tiek daug, kad jis vos sugeba tilpti į paprastai parašytos knygos puslapius.

Nežinia, atlikdamas eksperimentą, kaip nekartą užsimena autobiografiškame romane, ar tikrai neturėdamas, kur daugiau eiti, Vilis Normanas nuaudė odę žiaurumui, kurioje lyg stiklo karoliukai pažyra įskaudintų ir niekam nereikalingų žmonių ašaros. Jos gali pasirodyti tuščios, bet nė vienas iš mūsų negalime išsižadėti tokio likimo. Mes visi potencialūs psichiatrijos klinikų pacientai.

"Beprotnamis" - tai knyga-manifestas, prieš nužmogėjusį pasaulį, kuriame viskas perkama ir parduodama.

IŠTRAUKA

1

Aš - beprotnamyje.

Įėjęs pro jo duris, patekau į kitą pasaulį -nuo šiol negalėsiu kada noriu išeiti, negalėsiu turėti aštrių ar stiklinių daiktų, negalėsiu daryti begalės dalykų, būsiu visiškai priklausomas nuo personalo valios, nuo gydytojų nuotaikų, galima sakyti, niekas čia nelaikys manęs žmogumi.

Puikiai tai žinau, ne pirmą kartą tenka atsidurti psichiatrijos klinikoje. Kažkada, pernelyg ilgai pavartojus alkoholio, ištiko baimės priepuolis ir atsidūriau panašioje vietoje. Tuomet maniau, kad tikrai išprotėsiu, bet vėliau supratau, jog gali būti ir baisiau.

"Kas jūs?" - klausia, kaip suprantu, seselė, nors dar nežinau, kaip ją vadinti - jų čia, atrodo, yra daug, jos skirtingai apsirengusios, užima skirtingas pareigas. Ši maloni, gal penkiasdešimties metų, trumpais tamsiais plaukais, geromis akimis.

Prisistatau. Moteris ima pildyti kažkokius popierius ir, nesuprantu kodėl, šypsosi. Ar turėčiau jausti malonę, kad per ilgus vargus, tik davus kyšį šlykščiam gydytojui, atsidūriau psichūškėj? Suprask kaip nori. Galiausiai - kodėl pradedu pastebėti tokias smulkmenas, jeigu man šiame pasaulyje nusispjaut absoliučiai į viską?

Turiu stengtis išlikti stiprus, tvardytis, pats pasirinkau šį "gydymo būdą", pats norėjau išmėginti "paskutinę instanciją", pats sutikau ir padėjau parašą, kuriuo patvirtinau, kad "atsisakau veiksnaus žmogaus statuso". Per pačius vasaros karščius, per gražiausias dienas, aš savo noru užsidarau į kalėjimą, kuriame būsiu nuolat pripumpuojamas psichotropinių vaistų. Tik aš taip ir galiu. Pats nusprendžiau pasityčioti iš savęs - nubausti save. Už puikybę ir aroganciją. Nors ką gali žinoti, gal sadomazochistiškai save tenkinau.

Bet tikrai nesitikėjau jokio pasveikimo, grynai medicinine prasme, nes tai, kas su manimi dėjosi, visų pirma, -ne liga Tai nesėkmių virtinė, po kurios nesugebėjau atsikelti nuo žemės. Mano fiziniai negalavimai - blogos nuotaikos, nervingumas, jautrumas, irzlumas ir visa kita-tai meniško žmogaus prigimties pusė, tai ne trūkumai, o privalumai, kuriuos labai branginu. Be jų neparašyčiau nė eilutės. Nesugebėčiau pajusti, kaip žodžiuose srūva gyvybė, nemokėčiau, kaip sakoma, įpūsti jiems gyvybės. Tai elementari endogeninė depresija, kuri neišgydoma ir būtina kūrybai. Kai moki ją sušvelninti, viskas normalu.

Čia norėjau tik atsigauti, kaip dūstanti žuvis ant kranto, nors akimirką pabėgti nuo tikrovės ir įkvėpti oro. Suprantama, tikrovėje oro nebuvo. Dusau. Reikėjo jo rasti kažkur kitur, gyvenimo užribyje, reikėjo pabėgti nuo gyvenimo, kad galėčiau jį normaliai tęsti. Nėra geresnės vietos pabėgti nuo realybės, kaip beprotnamis. Nes tik čia tu esi nelaikomas atsakingu už tai, ką darai, vadinasi, tik čia esi visiškai laisvas.

Galiausiai aš tikrai nežinojau, ką daryti. Įgriso pralaimėti, negalėjau ilgiau tverti, pavargau nuo patirtų vis stipresnių ir žiauresnių smūgių, nuo visiškų nokautų. Gyvenimas trypė mane taip, kaip naciai savo koncentracijos stovyklose trypė žydus. Beje, aš irgi žydas. Todėl tai - pats tinkamiausias palyginimas. Nedetalizuosiu, nes skausmo aprašymas beprasmis - kiekvienas mes kenčiame dėl skirtingų dalykų ir kiekvieno iš mūsų kančia kitokia. Neįmanoma jo nupasakoti - tuščias reikalas.