Beprotiška Monomacho kepurė (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Knyga "Beprotiška Monomacho kepurė" - ironiškas detektyvas.

Tikras absurdas! Dabar, kai Jevlampija Romanova - ją artimieji vadina Lempa - rado darbą detektyvų agentūroje, šiai tenka kankintis ir nuobodžiauti. Nėra klientų, ir gana! Bet ji nebūtų Lempa, jei neįsiveltų į pavojingus nuotykius. Jos pirmoji taip sunkiai rasta klientė tvirtina, kad šios vyras žuvo autoavarijoje... ir žuvo dusyk. Tad Lempai ir teks patikrinti, ar tai tiesa, o gal ji turi reikalų su beprote?! Taip ir buvo! Regis, ir Lempos gerai pažįstamam bičiuliui "stogas" pavažiavo - jis mėgina matuotis beprotišką Monomacho kepurę!..

Iš rusų kalbos vertė Janina Šidlauskienė ir Donatas Masilionis

IŠTRAUKA

3 SKYRIUS

Nors buvo šalta diena, man darėsi karšta, vėliau staiga suskaudo galvą.

– Eikite šalin, – paliepė vyras, – nėra čia ko stoviniuoti!

– Vadinasi, pagal dokumentus jis – ne Aleksejus? – sutrikusi paklausė Alisa.

– Taip, – linktelėjo dėdulė.

– Ne! Alioša! – tvirtino apdujusi moteris. – Kononovas!

– Jūs klystate, autoavariją sukėlusį mersedesą vairavo kažkoks Vedernikovas, – mėgino įtikinti Alisą vyras, staiga pamiršęs urviniam žmogui būdingą šiurkštumą.

– Ne, Alioša.

– Nagi, vesk ją iš čia... – atsigręždamas į mane maldavo vyras. – Žinoma, galėčiau švilptelėti vyrams, bemat nutemptų, bet gaila nelaimingosios. Turi dvi minutes, jei nenuvesi

moters, kaltink save, jėga išvesime. Ir be jos šlykštu.

Timptelėjau Alisą už rankovės:

– Ar nori kavos?

Kvailas klausimas, bet kažkodėl kaip tik toks pasipainiojo ant liežuvio. Staiga Kononova linktelėjo:

– Taip.

– Ar matai tą namą?

– Taip.

– Eime išgersime karšto gėrimo, pasikalbėsime mano kabinete.

– Čia mano vyras, – atkakliai murmėjo Alisa, bet žengė žingsnį iš vietos.

– Žinoma, žinoma, – linksėjau aš, stumdama jau nesipriešinančią

Alisą prie baltai raudonos juostos, – palauksime ramioje vietelėje, kol baigsis sąmyšis. Ei, Jevgenijau Nikolajevai!

Prie aptvaros stovintis pažįstamas seržantas atsigręžė.

– Ko nori?

Tada kažkas ranka stipriai atsirėmė man į nugarą, stumtelėjo ir piktai tarė:

– Ko čia braunatės? Ar nematote, kad čia draudžiama vaikščioti? Ak, tos bobos!