Ši knyga – Lietuvos ir Lenkijos istorikų, dailėtyrininkų bei knygotyrininkų bendro darbo vaisius. Juo norima priminti, kokia sena benediktiniškoji tradicija Lietuvoje, kaip glaudžiai susijusi su mūsų šalies dvasiniu ir kultūriniu paveldu: pirmi benediktinų vienuolių žingsniai Lietuvoje sutampa su Lietuvos vardo paminėjimu 1009 metais. Apie benediktiniškąją kultūrą tebebyloja bažnyčios Kražiuose ir Pivašiūnuose, vienuolynų ansambliai Vilniuje (Šv. Kotrynos), Kaune (Šv. Mikalojaus), Pažaislyje bei Senuosiuose Trakuose, kur 1405 metais Vytautui įsteigus pirmąjį vienuolyną ir užsimezgė benediktinų istorija.
Čia pirmąsyk taip sistemingai pristatomas benediktiniškas dailės ir architektūros paveldas; pirmą kartą išsamiai prabylama apie vienuolinio gyvenimo kasdienybę, benediktinų vienuolių vaidmenį visuomenės gyvenime, atskirų vienuolynų ir jų socialinių ryšių istoriją bei moderniojo nacionalizmo skverbimąsi į kontempliatyvios bendruomenės erdvę.
PRATARMĖ
2005 m. Lietuvoje paminėta pirmojo benediktinų vienuolyno įsteigimo šešių šimtmečių sukaktis: 1405 m. liepos 27 d. popiežius Inocentas VII suteikė visuotinius atlaidus Vytauto įsteigto Senųjų Trakų Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo ir šv. Benedikto vienuolyno lankytojams ir rėmėjams. Nuo šios akimirkos Lietuvoje prasidėjo benediktiniškosios vienuolystės tradicija, nepertraukiamai gyvuojanti 600 metų ir jau pradėjusi septintąjį šimtmetį.
Benediktinų misionierių keliai baltų kraštus pasiekė dar I tūkstantmečio pabaigoje: 997 m. Prūsijoje kankinio mirtimi žuvo šv. Vaitiekus, o 1009 m. - galbūt lietuvių žemių paribiuose - galvą padėjo šv. Brunonas Bonifacas. Abu šventuosius kankinius, aukštos kilmės dvasininkus ir artimus imperatoriui žmones, įsijungusius į Šv. Benedikto regulos vienuolių bendruomenes, užsidegimas siekti tobulo krikščioniško gyvenimo ir liudyti Kristų pagonių pasauliui iš saulėtos Italijos nuvedė toli į šiaurės kraštus, iki pat Lietuvos pakraščių.
Benediktinai nuolatos įsikūrė Lietuvoje XV a. pradžioje, kuomet didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimu iš Lenkijoje, Krokuvos pašonėje esančios Tynieco abatijos atvykę vienuoliai apsigyveno Senųjų Trakų pilyje. Daugiau nei 400 metų gyvavusi Senųjų Trakų abatija davė pradžią XVII a. viduryje įsteigtai Pivašiūnų prepozitūrai. XIX a. pradžioje benediktinų rūpesčiu pastatytoje Pivašiūnų bažnyčioje iki šiol gerbiamas stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas.
XVII a. viduryje - antrojoje pusėje Lietuvoje po vieną ar keletą vienuolynų įkūrė pagal Šv. Benedikto regulą gyvenantys kartūzai, kamalduliai ir cistersai. Tuo metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsisteigė ir dar dvi - Gorodiščės ir Nesvyžiaus - benediktinų abatijos. Jos įsijungė į Monte Cassino kongregaciją ir perėmė garsiojo benediktinų vienuolyno papročius bei tradicijas. 1709 m. visus Lenkijos ir Lietuvos benediktinų vienuolynus suvienijo naujai įsteigta Šv. Kryžiaus kongregacija. Po Respublikos padalijimų Rusijos aneksuotoje Lietuvos dalyje likę Šv. Benedikto regulos vienuolynai - benediktinų, cistersų, kartūzų, kamaldulių -caro valdžios valia iš pradžių buvo sujungti į naują bendrą kongregaciją, tačiau po nesėkmingų 1831 ir 1863 m. sukilimų vienas po kito buvo uždaryti.
1864 m. nutrūkusią benediktiniškosios vyrų vienuolystės tradiciją perėmė ir iki mūsų dienų išlaikė seserys benediktinės. Pirmąjį jų vienuolyną Nesvyžiuje 1591 m. įsteigė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. XVII a. pirmojoje pusėje benediktinių vienuolynai įsikūrė Vilniuje, Kaune, Kražiuose, Minske, Oršoje ir Smolenske. Per trumpą laiką plačiai pasklidusios seserys tapo viena gausiausių moterų vienuolijų Lietuvoje. XVII-XVIII amžiuje klestėjusius benediktinių vienuolynus XIX šimtmetyje skaudžiai palietė caro administracijos represijos -dalies bendruomenių likvidavimas ir laipsniškas likusiųjų marinimas. Brutalios „Kražių skerdynės" nesustabdė caro valdžios, pasiryžusios uždaryti ką tik likviduoto seserų vienuolyno bažnyčią, tačiau benediktinių bendruomenės Vilniuje ir Kaune laimingai išliko ir sulaukė religinio gyvenimo laisvės. XX amžius atnešė naujų iššūkių, įtampų ir permainų - Kauno benediktinių vienuolyno reformą, lenkių ir lietuvių seserų konfliktą, o galiausiai - sunkų gyvenimą pogrindžio sąlygomis sovietų režimo metais. Šiuo, pačiu juodžiausiu savo istorijos laikotarpiu seserys sugebėjo išlaikyti gyvą benediktiniškąją tradiciją, į kurią atgavus Nepriklausomybę vėl įsijungė tėvai ir broliai, 1998 m. iš Solesmes'o abatijos atvykę į naujai įsteigtą Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną.
Lietuvos benediktinų 600 metų sukaktis 2005 m. liepą, šv. Benedikto iškilmės išvakarėse, buvo iškilmingai paminėta Palendrių vienuolyne, o tų pačių metų spalio 27-28 d. Vilniuje įvyko Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto surengta konferencija „Benediktiniškoji tradicija Lietuvoje, 1405-2005". Joje skaitytų pranešimų, aprėpusių įvairius Lietuvos benediktinų, benediktinių, kamaldulių ir kartūzų gyvenimo ir veiklos XV-XX amžiuje aspektus, didžiuma sugulė į šią straipsnių rinktinę. Rengiant publikaciją, į leidinį buvo įtraukta ir keletas konferencijoje neskaitytų, tačiau į knygos turinį darniai įsiliejusių tekstų (Jolantos Gwioždzik, Gitos Drungilienės straipsniai). Knyga papildyta ir Giedrės Mickūnaitės parūpinto įdomaus šaltinio - XVII a. 2 pusės - XVIII a. Senųjų Trakų abatų biogramų - publikacija. Tekstai skelbiami originalo kalba; jie papildyti kitakalbėmis santraukomis. Leidinio pabaigoje pateikiamos trumpos žinios apie autorius, pridedamos vardų rodyklės.
Knygos sudarytojas jaučia malonią pareigą padėkoti visiems kolegoms ir kolegėms, kurie kartais, ko gero, vien Dievo Apvaizdos dėka pasitaikė rengėjo kelyje bebaigiant darbą ir geranoriška talka nemaža prisidėjo, kad leidinys išeitų kuo geresnis. Norisi tikėtis, kad ši rinktinė, naujais aspektais papildydama Viktoro Gidžiūno studiją „Šv. Benedikto regulos vienuoliai Lietuvoje" (1985), paskatins nuodugnesnes benediktiniškosios vienuolystės Lietuvoje studijas ir netolimoje ateityje leis sulaukti dar ne vienos reikšmingos publikacijos.
