Belgiškasis išpažinimas

Seniausias Reformatų Bažnyčios krikščioniškosios doktrinos (mokymo) dokumentas yra Tikėjimo išpažinimas, vadinamas Belgiškuoju išpažinimu pagal XVII amžiaus lotynišką pavadinimą „Confessio Belgica“. „Confessio Belgica“ buvo skirtas visam Nyderlandų kraštui – ir šiaurei, ir pietums, t. y. dabartiniams Nyderlandams ir Belgijai. Pagrindinis išpažinimo autorius – Gvidas de Bresas (Guido de Bres), Nyderlandų reformatų bažnyčios pamokslininkas, 1567 m. miręs tikėjimo kankinio mirtimi.

XVI amžiuje Romos katalikų vyresnybė žiauriai persekiojo šio krašto bažnyčią. Priešindamasis žiauriai priespaudai ir siekdamas persekiotojams įrodyti, jog Reformatų tikėjimo šalininkai yra ne sukilėliai, kaip buvo kaltinami, o įstatymus gerbiantys piliečiai, pagal Šventąjį Raštą išpažįstantys teisingą krikščionišką doktriną, 1561 m. G. de Bresas parengė Išpažinimą. Po metų Ispanijos karaliui Pilypui II buvo nusiųstas šio Išpažinimo nuorašas ir kreipimasis, skelbiantis, kad jo teikėjai pasirengę vykdyti visus teisėtus valdžios nurodymus, bet greičiau „duos nugaras nuplakti, liežuvius nupjauti, burnas užkimšti, o kūną – sudeginti“, nei atsižadės šiame Išpažinime išdėstytų tiesų. Nors pagrindinis tikslas – užsitikrinti laisvę nuo persekiojimo – nebuvo pasiektas, o pats G. de Bresas krito kartu su daugybe tūkstančių kitų tikėjimą paliudijusių savo gyvybe, jo veikalas išliko ir nepražus. Jį sudarydamas, autorius sau leido iš dalies pasinaudoti Prancūzijos Reformatų Bažnyčios išpažinimu, kuris faktiškai buvo parengtas Jono Kalvino ir išleistas dvejais metais anksčiau.

Vis dėlto Guido de Breso veikalas „Belgiškasis išpažinimas“ – tai ne šiaip peržiūrėtas ir pataisytas Kalvino veikalo leidimas, o savarankiškas kūrinys. 1566 m. šio Išpažinimo tekstą peržiūrėjo ir pataisė Antverpene sušauktas sinodas. Nyderlandų bažnyčia jį iškart džiaugsmingai priėmė ir jis buvo nacionalinio sinodo patvirtintas per kitus tris XVI a. dešimtmečius. 1618–1619 m. Dorto sinodas, dar kartą peržiūrėjęs ir pataisęs tekstą, bet ne turinį, jį priėmė kaip vieną iš doktrinos etalonų, kuriam pritarti turėjo visi Reformatų Bažnyčios dvasininkai. Šis Išpažinimas yra puiki simbolinė Reformatų doktrinos suvestinė. Čia teikiamas 1619 m. tekstas.

TURINYS

Pratarmė / 7

1 straipsnis. Vienintelis Dievas / 9

2 straipsnis. Dievo pažinimo būdai / 9

3 straipsnis. Užrašytas Dievo žodis / 10

4 straipsnis. Kanoninės knygos / 10

5 straipsnis. Šventojo Rašto autoritetas / 11

6 straipsnis. Skirtumas tarp kanoninių ir apokrifinių knygų / 12

7 straipsnis. Šventojo Rašto pakanka / 13

8 straipsnis. Trejybė / 14

9 straipsnis. Šventojo Rašto liudijimas apie Trejybę / 15

10 straipsnis. Kristaus dieviškumas / 18

11 straipsnis. Šventosios Dvasios dieviškumas / 19

12 straipsnis. Visa ko sukūrimas / 19

13 straipsnis. Doktrina apie Dievo Apvaizdą / 20

14 straipsnis. Kūrinija ir žmogaus nuopuolis / 22

15 straipsnis. Doktrina apie pirminę nuodėmę / 24

16 straipsnis. Doktrina apie išrinkimą / 25

17 straipsnis. Puolusio žmogaus atgaivinimas / 25

18 straipsnis. Įsikūnijimas / 26

19 straipsnis. Dvi Kristaus prigimtys / 27

20 straipsnis. Dievo teisingumas ir gailestingumas per Kristų / 29

21 straipsnis. Atpirkimas / 29

22 straipsnis. Tikėjimo teisumas / 31

23 straipsnis. Nusidėjėlių išteisinimas / 32

24 straipsnis. Nusidėjėlių pašventinimas / 33

25 straipsnis. Įstatymo įvykdymas / 35

26 straipsnis. Kristaus užtarimas / 36

27 straipsnis. Šventoji visuotinė Bažnyčia / 39

28 straipsnis. Bažnyčios narių prievolės / 40

29 straipsnis. Tikrosios Bažnyčios požymiai / 40

30 straipsnis. Bažnyčios valdymas / 42

31 straipsnis. Bažnyčios tarnai / 43

32 straipsnis. Bažnyčios tvarka ir drausmė / 44

33 straipsnis. Sakramentai / 44

34 straipsnis. Krikšto sakramentas / 45

35 straipsnis. Viešpaties Vakarienės sakramentas / 48

36 straipsnis. Pasaulietinė valdžia / 51

37 straipsnis. Paskutinis teismas / 53

Kankinio išpažinimas. Holger Lahayne / 57