Bėgantis paskui aitvarą

Stulbinantis K. Hoseinio romanas „Bėgantis paskui aitvarą“ prasideda išraiškinga afgano, tapusio amerikiečiu, istorija. Amiras, pasiturinčio Kabulo prekybininko sūnus, persikelia į Kaliforniją ir sėkmingai pradeda rašytojo karjerą. Tačiau jo sąžinę atkakliai persekioja vienas vaikystės epizodas: Amiras išduoda savo geriausią draugą Hasaną, ir šis žiauriai sumušamas vietinių piktadarių. Nūnai Amerikoje gyvenantis Amiras, sužinojęs, kad talibai nužudė Hasaną ir jo žmoną, susirūpina dėl jų vergaujančio sūnaus likimo. Kaina, kurią Amiras turi sumokėti, kad išpirktų berniuką, yra vienas iš keleto įspūdingų siužeto posūkių, dėl ko šis romanas tampa įsimintinas ir kaip politinis metraštis, ir kaip jausmingas asmeninis pasakojimas.

Khaledas Hosseinis gimė 1965 m. Kabule, Afganistane. Jis — vyriausias iš penkių vaikų šeimoje. K. Hosseinio motina buvo mokytoja: dėstė farsi kalbą ir istoriją Kabulo mergaičių vidurinėje mokykloje. 1976 m. šeima persikėlė į Paryžių, nes būsimojo rašytojo tėvas buvo paskirtas dirbti diplomatinėje tarnyboje Afganistano ambasadoje. 1980 m. šeima grįžo į Afganistaną, tačiau ten jau buvo įvykęs kruvinas komunistų perversmas, o šalis užimta sovietų. K. Hosseinio tėvai pasiprašę gavo politinį prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1980 m. jie apsigyveno San Chosė, Kalifornijoje.

K. Hosseinis mokėsi Santa Klaros universitete ir baigė San Diego medicinos mokyklą. Iki 1996 m. dirbo terapeutu.

Pirmasis jo romanas „Bėgantis paskui aitvarą“ tapo tarptautiniu bestseleriu, išleistu keturiasdešimtyje šalių. Antrasis romanas „Tūkstantis saulių skaisčių“ buvo išleistas 2007-aisiais ir iškart tapo Amerikos bestseleriu Nr. 1. 2006-aisiais jo autorius buvo paskirtas Jungtinių Valstijų geros valios pasiuntiniu Jungtinių Tautų Pabėgėlių Agentūroje.

„Tai yra vienas iš tų nepamirštamų pasakojimų, kurie neišblėsta metų metus. Šio ypatingo romano medžiaga — visos didžiosios literatūros ir gyvenimo temos: meilė, garbė, kaltė, baimė, atpirkimas.“
Isabel Allende

„Khaledas Hoseinis tarsi pasiekia tai, kas retai pavyksta šiuolaikiniam rašytojui. Jis iš šalies vertina Afganistano politinius neramumus, tačiau tas vertinimas įgauna pamokomąjį pobūdį. Drauge jis nuosekliai rutulioja siužetinę veikėjų gyvenimo liniją. Širdį geliantys vargai, jaudinančios pergalės neapleidžia skaitytojo iki paskutiniojo knygos puslapio. Hoseinis parodo atvirą, kartais tragišką, kartais juokingą, bet visada nuostabų krašto vaizdą. Turbūt vienintelis šio išskirtinio romano trūkumas tra tas, kad jis per greitai baigiasi.“
Gisele Toueg

„Išbaigtas literatūros kūrinys, aprašantis kultūrą, anksčiau tik apytikriai pažįstamos tautos, dabar tapusios naujojo tūkstantmečio pasaulio politikos ašimi... Retai pasitaiko, kad knyga kartu būtų tokia aktuali, ir kartu tokios aukštos literatūrinės kokybės. Romanas skvarbus... ryškus... jaudinantis.“
Entertainment Weekly

„Labai asmeniškas siužetas — artima Amiro draugystė su Hasanu, Amiro tėvo tarno sūnumi — pagrindinė gija, jungianti visą knygą. Santykių trapumas, kurį simbolizuoja berniukų skraidinami aitvarai, išbandomas įprastam gyvenimui nykstant jų akyse. Hoseinio priešrevoliucinio Afganistano aprašyme gausu šilumos ir humoro, tačiau jame apstu ir įtampos dėl skirtingų etninių grupių trinties... Daugybė atmintin įstringančių vaizdų: vyras, negalėdamas išmaitinti savo vaikų, bandantis parduoti savo dirbtinę koją turguje; svetimaujanti pora užmėtoma akmenimis stadione per pertrauką tarp futbolo kėlinių; išdažytas berniukas verčiamas parsidavinėti, šokdamas žingsneliais kaip rylininko beždžionė...“
The New York Times

„Hoseinis vienodai meistriškai atskleidžia švelnumą ir siaubą, Kalifornijos sapną ir Kabulo košmarą... Puikus pasakojimas ir moralinė alegorija.“
Globe and Mail

„Jaudinantis, įžvalgus, autentiškas... Viena romano „Bėgantis paskui aitvarą“ stipriųjų pusių yra palankus šiltas afganų ir jų kultūros vaizdavimas.“
Chicago Tribune