Be tikrosios garbės. Mūšis dėl Fuludžos 2004

Knygoje "Be tikrosios garbės. Mūšis dėl Fuludžos 2004" prieš skaitytojo akis įspūdingai atsiskleidžia dvidešimt mėnesių trukusio mūšio dėl Faludžos 2003-2004 m. Irake panorama.

Kruvinos kautynės Irako miestų gatvėse, naujojo Irako ir Baltųjų rūmų politinės vingrybės, amerikiečių klaidos okupavus Iraką 2003 m. - visa perteikiama lengvu, elegantišku stiliumi.

Autorius Bing West jūrų pėstininkų karininku tarnavo Vietname, buvo Ronaldo Reigano gynybos sekretoriaus padėjėjas. Klasika tapo jo knyga apie karą Vietname „Kaimas" (The Village). Šiuo metu autorius jau yra išleidęs kelias knygas apie karus Irake ir Afganistane. Šioje knygoje "Be tikrosios garbės. Mūšis dėl Fuludžos 2004" pateikiamas įtemptas siužetinis audinys, nuaustas iš tūkstančių pokalbių su tuose konfliktuose dalyvavusiais kariais ir paties autoriaus įspūdžių, sukauptų ilgą laiką būnant Irake priešakinėse linijose.

IŠTRAUKA

Išgirdęs, kad „Galvų Medžiotojas 2″ kaunasi, plk. ltn. Kenedis liepė ginklų kuopai vykti į pagalbą. Kuopos vadas Veileris (Weiler) surinko 3-iąjį mobilųjį šturmo būrį, vadovaujamą vyresniojo leitenanto Džono Stivenso (John Stephens), ir išvyko iš Uragano smaigalio. Šešiomis mašinomis trisdešimt jūrų pėstininkų nerūpestingai riedėjo į rytus siauru keliu, juosiamu vienaaukščių parduotuvių. Tai vienur, tai kitur stovėjo automobiliai ar sunkvežimiai. Ant kelio mėtėsi futbolo kamuolio dydžio uolienos rieduliai, tačiau „hamviai“ tarp jų nesunkiai vinguriavo. Kadangi irakiečių vyrai pakelėse vaikščiojo į parduotuves ir iš jų, vyresnysis leitenantas Stivensas nemanė, kad menkos uolienos riedulių barikados skirtos pasalai surengti.

Tada į juos smogė nepertraukiama ugnis iš lauko maždaug už 150 metrų dešinėje. Kulkos pralėkė aukštai virš galvos, nors būtų lengvai nudėjusius parduotuvėse esančius vyrus, kurie žinojo apie pasalą, bet nesusirado priedangos. Jūrų pėstininkai nusuko „hamvius“ į kairę ir į dešinę nuo kelio, sustodami eglute, ir iššoko laukan ieškodami taikinių. Prieš akimirką ant kelio buvo tuzinas transporto priemonių. Dabar bet koks eismas apmirė. Dešinėje lauko provėžomis šokčiojo Bongo sunkvežimis. Jūrų pėstininkai paliko jį ramybėje, nebūdami tikri, ar vairuotojas juo atgabeno dabar į juos šaudančius sukilėlius.

Stivensas stebėjo, kaip dešimtmetis berniukas su uždegtu fakelu prabėgo pro jį, kyštelėjo fakelą į tamsių degalų klaną ir išdidžiai parskuodė vėl į parduotuvę. Kuras degė žema liepsna, virto dusinantys juodi dūmai. Vyras juoda dišdaša ir raudonai languotu šemagu išbėgo iš šoninės gatvelės su RPG ant peties ir paleido granatą, kuri nušokavo gatve. Po minutės prapliupo RPG granatų lietus. Kai kurios skriejo lanku kaip minosvaidžio minos, sproginėdamos telefono tinklų raizgalynėje virš galvos. Kitos šnypšdamos šokčiojo žeme, tarsi šokinėtų per uolienos riedulius. Viena įsipainiojo į įtaisą kliūtims šalinti, įrengtą vieno atviro „hamvio“ priešakyje, kita sprogo greta juodų dūmų verpeto. Sukrėstas, bet nesužeistas vairuotojas pasislinko arčiau kito „hamvio“.

Stivensas, nusprendęs, kad uolos rieduliai ant kelio ir liepsna su dūmais yra geros taikymosi gairės RPG šauliams ir kulkosvaidininkams, keliu patraukė būrį toliau ir stebėjo, kaip sukilėliai šaudo į dūmus. Kelias virto degančių tepalų dėmių, juodų dūmų ir tarp civilinių lengvųjų automobilių įsirangiusių „hamvių“ maišalyne. Šmėsčiojantys šauliai ir stambūs jūrų pėstininkai šaudė visomis kryptimis. Štabo seržantas Patrikas Koulmenas (Patrick Coleman), įsiveržęs į vieną namą, aptiko penkis AK ginkluotus vyrus, kartu su moterimis ir vaikais besislepiančius po laiptais. Nebūdamas tikras, kas jie tokie – sukilėliai ar namų savininkai, supančiojo vyrų rankas plastikiniais dirželiais. Gindamas juos prie „hamvio“, aplenkė kraujo klaną; jame gulėjo sandalas, iš kurio kyšojo nutraukta pėda.

Be perstojo caksėjo kulkos, taksi ir motociklais atvykdavo vis daugiau kovotojų. Stivensas matė, kaip du greitosios pagalbos automobiliai pristabdė, iššoko keli vyrai ir nubėgo šonine gatvele. Buvo gana aišku, kad šitaip į mūšio lauką atkako sukilėliai, tačiau jis nutarė į greitosios pagalbos automobilius nešauti.

Kapitonas Veileris netroško, kad jūrų pėstininkai įsiveltų į kautynes tiek, jog nebegalėtų pasiekti „Galvų Medžiotojo“. Mėgindamas įvertinti pasalos mastą, Veileris koja atidarė vieno namo duris ir užlėkė ant stogo apžvelgti padėtį ir sugalvoti, kaip iš šios vietovės pasitraukti.

Radijo operatorius grandinis Luisas Peresas (Luis Perez), sekęs paskui Veilerį, padavė jam ragelį pakalbėti su Kenedžiu.

– „Galvų Medžiotojas“ sulaukė pastiprinimo, – pranešė Kenedis. – Jūsų užduotis išspardyti užpakalį kiekvienam sutiktam priešui. Toliau stumkitės į rytus. Ten priešų labai, labai daug.

Veileris iškvietė kitą būrį, tuo metu vyresnysis leitenantas Stivensas pajudėjo į priekį. Jūrų pėstininkai, šaudančiuosius išvysdami tik prabėgomis, naudodami ugnį ir manevrą atakavo intensyviausios ugnies kryptimi. Prabėgo pro seną moterį, kepančią duoną lauko krosnyje ir nekreipiančią dėmesio į chaosą, ir įsibrovė į vienos mečetės kiemą, prikrautą medinių karstų. Gatvėje sustojo tamsiai mėlynas BMW, ir iššokę keturi neginkluoti vyrai įbėgo į šoninę gatvelę. Netrukus iš gatvelės ėmė lėkti kulkos. Po kelių minučių sustojo baltai oranžinis taksi. Vienas jūrų pėstininkas iš AT-4 paleido raketą, supurčiusią nedidelį automobilį. Iš po antvožo pradėjo virsti tankūs dūmai. Pro galines duris išsiropštė keleivis, paberdamas ant žemės šaudmenų. Iš gatvelės už rūkstančio automobilio išnėrė motociklininkas, pleškindamas iš AK viena ranka. Jį sutiko šūvių papliūpa. Numetęs ginklą, tas išlaikė pusiausvyrą ir liepsnojančiu motociklu nusuko į šoną.

– Nieko sau, – tarstelėjo seržantas Šeinas Nailinas (Shane Nylin).

Skersai kelią švilpavo RPG granatos. Jos kartais pataikydavo į telefono stulpus ir supurtydavo karštus laidus, kurie pertrūkdavo ir nukrisdavo ant pastatytų automobilių sukeldami kibirkščių liūtį. Vienas vyras sportiniu kostiumu nėrė skersai gatvę ir užkliuvo už nukritusio laido. Nusirito daužydamas rankomis ir kojomis, aplink šnypščiant kibirkštims, tada atsistojo ir nusvirduliavo. Jūrų pėstininkai įsibrovę į kelis namus aptiko tylias moteris, verkiančius vaikus ir niūriaveidžius vyrus, kurie vis sakydavo nieko nežiną. Tai priminė kovą su moskitais. Po valandos jūrų pėstininkai plastikiniais dirželiais buvo supančioję šešiasdešimties vyrų rankas. Veileris žinojo, kad tokių netrukus bus šimtai, tačiau nė vieno įrodymo, kad jie naudojo ginklą. Jūrų pėstininkai neturėjo cheminės analizės komplektų parako likučiams nustatyti.

– Paleiskit juos, išskyrus sučiuptus su ginklu, – paliepė Veileris.

Į kautynes įsitraukė leitenantas Deividas Dobas (David Dobb) – šaukinys: „Lietaus Šaukėjas“ – ir jo būrys. Dabar su nepagaunamu priešu grūmėsi šešiasdešimt jūrų pėstininkų. Iš vienos šoninės gatvės išniro taksi, pro langus šaudė keleiviai. Automobilis buvo mirksniu suvarpytas. Vienas keleivis išspruko ir nusvirduliavo. Iš už sunkvežimio pliekdamas iš AK išlindo vyras. Pašautas paleido iš rankų šautuvą ir vėl užsiglaudė. Du vyrai, nešini AK, mėgino perbėgti gatvę ir persiropšti per sieną – nepavyko nė vienam. Jūrų pėstininkai nepertraukiamai tvatino į lauką greta kelio, kur prie žemės prispaudė du vyrus juodomis dišdašomis. Staiga abu pašoko ir, parodę čempionišką sprintą, sveiki paspruko.

Sukilėliams nerūpėjo, kur šaudyti, svarbu, kad ginklai šaudė. Kulkosvaidžiai pliekė per aukštai, RPG granatų lietus nepasižymėjo kokiu nors sistemingumu. Štabo seržantui Koulmenui, stambiam vyrui, nedidelė skeveldra pataikė į veidą. Kruvinu žandu jis nelyginant žiaurus piratas lakstė aplink staugdamas savo jūrų pėstininkams, kad „nudėtų kiekvieną kalės vaiką, kuris į tave šauna“. Jūrų pėstininkai juokėsi, jį dar labiau pakurstydami.

Netoli prazvimbusios kulkos privertė Veilerį įsmukti į vieną kiemą, kur keturi irakiečių policininkai melsvais marškiniais slapstėsi už sienos. Jie pakvietė Veilerį prisiglausti prie jų, tas juos įsijungti į kautynes. Neatrodo, kad policininkai būtų turėję ginklus, bet išėjusiam į gatvę Veileriui kilo klausimas, o kieno gi pusę jie palaiko.

Kelios granatos buvo iššautos iš nedidelės mečetės su grakščiu melsvo atspalvio kupolu kiemo. Jūrų pėstininkas ant stogo netoliese tikino, jog minarete vienas vyras duoda nurodymus RPG komandai apačioje. Veileris neturėjo leidimo taikytis į minaretus, bet minaretą juosianti siena buvo teisėtas grobis. Dobas pasišaukė „hamvį“ su TOW prieštankiniu raketiniu kompleksu ir išsprogdino dalį sienos, aukštai į viršų pasiųsdamas kūno dalis.

Padrikai apšaudomas, Stivensas nurodė per fasadinę sieną veržtis į dailų, gerai prižiūrimą namą su brangiais langais ir trapiomis, kupolo pavidalo arkomis. Kieme žolę ramiai rupšnojo gelsvas kupranugaris. Pagyvenęs vyras prisistatė esąs šeichas. Stivensas supančiojo jo rankas plastikiniu dirželiu. Jį išvedant iš pastato klykdamos ir šaukdamos išpuolė moterys, įsitikinusios, kad bus nužudytas.

Kautynės truko jau dvi valandas. Nailinas iš viso matė penkiolika sukilėlių – po vieną vienur, po du kitur. Nė vienas kitas jūrų pėstininkas nematė vienu metu daugiau kaip šešių. Sukilėliai mokėjo pasislėpti pakelėse, palmių giraitėse, tarp namų ir skersgatvių. Jiems atsidūrus atviroje vietoje, jūrų pėstininkai turėdavo greitai iššauti, ir daug tokių skubotų šūvių būdavo netaiklūs. Seržantas Džeremija Rendlas (Jeremiah Randle) šovė į pilkšva dišdaša vilkintį vyrą, kuris už šimto metrų su AK išbėgo į vidurį gatvės, sušoko trumpą džigą, pasityčiodamas iš Rendlo, ir vėl nėrė į priedangą. Po kelių minučių vyras savo šokį pakartojo, ir Rendlas vėl nepataikė. Kai laimę panoro išmėginti dar du, Rendlas šovė iš savo granatsvaidžio ir vieną iš anų nukovė.

Kautynėms slopstant, Veileris užšoko ant neaukštos sienos ir, pakėlęs šautuvą, sušuko:

– Nagi, ateikite, kalės vaikai! Mes čia, mes čia! Ar tai viskas, ką išgalite?

Po to Veileris, kai tik sušaukdavo štabo susirinkimą, vis išgirsdavo savo vyrus sumurmant: „Mes čia, mes čia.“

Kol 3-iasis mobilusis šturmo būrys pasiekė „Galvų Medžiotoją 2″, popietė įpusėjo. Vyresnysis leitenantas Valdesas ir plk. Konoras kontroliavo padėtį, o mūšis persikėlė toliau į rytus.