Bangos

„Bangos“ (The Waves, 1931) laikomas eksperimentiniu ir sudėtingiausiu Virginijos Woolf kūriniu. Jos žodžiais tariant, tai „romano ir pjesės“ hibridas, arba „pirmoji knyga, parašyta mano pačios stiliumi“. Drąsiai laužydama žanro taisykles, autorė atsisako aiškios siužeto linijos ir leidžiasi į išplėstinį monologą – pjesę šešiems balsams su mįslingais beasmenio pasakojimo interliudais.

Šešios „savastys“, šešios išpažintys, susipinančios, užliejančios, genančios viena kitą tarytum jūros bangos – lingvistiniai mūsų vidinio gyvenimo potvyniai ir atoslūgiai. Kalbėdami už save, veikėjai kalba ir už kitus penkis – ir tą septintąjį, kuriam balsas nesuteiktas, tačiau kuriam visi šeši jaučia ypatingus jausmus. Leisdamiesi į tapatybės archeologiją, jie fantazuoja, filosofuoja, šmaikštauja ir atvirai išpažįsta asmeninius triumfus bei nesėkmes – arba tai, ką autorė vadina „būties akimirkomis“. Laikas, patirtis ir branda verčia juos pripažinti, kad jų tapatybės, nuo vaikystės iki senatvės formavusios viena kitą, išliko unikalios – ir iš esmės viena kitai nepažįstamos, nepažinios.

Nors yra praėjusios epochos atspindys, kūrinys šiandien stebina, juokina, žavi savo išradingumu, intymumu, virtuoziškais žodžių žaidimais lygiai taip pat, kaip prieš šimtą metų. Alegoriškos ir slėpiningos, „Bangos“ plukdo savo lobius vis naujai skaitytojų kartai.