Baltų raštai ir ženklai

Latvių autoriaus Valdžio Celmo knygoje „Baltų raštai ir ženklai“ baltų ornamento pasaulis netelpa vien etnologijos, mitologijos, archeologijos ir kitų mokslų rėmuose. Pabrėžiamos ornamento archajiškumo, mitologiškumo ir drauge inspiratyvumo savybės. V. Celmo knyga apima ne tik latvių, bet ir platesnį, visų baltų kultūros arealą, ornamento duomenis, pateikia nemažai informacijos ir apie lietuvių ornamentus, interpretuoja jų simboliką.

Hipotetiškai atskleidžiamos baltų ornamento sąsajos, apmąstoma jo genezė, kilmė.

Knyga „Baltų raštai ir ženklai“ skirta itin plačiai skaitytojų auditorijai – ne tik etninės kultūros puoselėtojams, mokslininkams, menininkams, bet ir visiems besidomintiems daile ir kultūra.

Valdis Celmas (Valdis Celms, 1943) – dailininkas ir dizaineris, semiotikos tyrinėtojas, menotyros magistras. Straipsnių apie latvių raštų ženklus, kinetinio meno ir aplinkos dizaino problemas autorius. Latvių raštų struktūrą ir simboliką tyrinėja nuo 1974 metų.

BAIGIAMASIS AUTORIAUS ŽODIS

Kodėl aktualizuojama ir atnaujinama senųjų latvių raštų ženklų prasmė?

Technologijomis valdoma dirbtinė aplinka ne tik eikvoja gamtos išteklius, bet ir kelia grėsmę žmogui, jo egzistavimui. Technologija užėmė Dievo vietą. [26; 15 psl.]. Gamta žmogui tapo kasdieninių poreikių patenkinimo duobe. Racionalus protas susiaurino pasaulio supratimą. Pats žmogus prarado ryšį su universaliąja pasaulio pradžia – Dievu – ir jo pačia ryškiausia išraiška – gamta. Žmogus vis dažniau panašėja į zombį, nesuvokiantį savo poelgių pasekmių, išjudinantį susinaikinimo procesus. Gyvendamas mieste, kurdamas gigantiškas dirbtines, virtualias aplinkas, teritorijas, sudėtingas technologijas ir komunikacijų sistemas, žmogus tapo jų auka. Tyrinėtojai jau seniai kalba apie grandinę įvairiausių problemų, pavojingų ir žmogaus, ir planetos, kurioje gyvename, egzistavimui. Gali atrodyti, kad tai tik estetinio ir psichologinio prisitaikymo problemos, tačiau jos labai glaudžiai susijusios su bendrąja ekologine, moralės ir sąmonės krize. (Gigerichas, Roszakas, R. Mūkas).

Tradicinė kultūra, glaudžiai susijusi su gamtos ciklais ir kosmosu, senovinėje žemdirbių kultūroje išsaugojo etinius, estetinius ir Dievo suvokimo principus, galinčius padėti atkurti prarastąją pusiausvyrą ir harmoniją. Tie principai ir vieningos Visatos suvokimas nepradingo nebūtyje, juos įmanoma atgaivinti. Jie egzistuoja ir gyvai, ir yra užkoduoti tradicinės kultūros liudijimuose ir kosminių universaliųjų struktūrų esmėje – jų gebėjime formuoti harmoningą mąstančiojo žmogaus sąmonę. Tad supratę ženklus ir jų simbolius galėtume iš naujo suprasti harmoniją.

Šiuolaikinis žmogus turi peržiūrėti ir iš naujo įvertinti realiąją dieviškumo sampratą, teorines ir praktines jos išraiškas, turi pertvarkyti buvusią sakralinių vertybių ir ženklų sistemą, kad galėtų sąmoningai tobulėti, atgaivintų prarastą ryšį su universaliąja pasaulio užuomazga savyje ir gamtoje, atkurtų harmoniją ir pusiausvyrą pasaulyje.

Čia išryškėja ir sakralinio (ciklinio), ir profaninio (linijinio) istorinio laiko pajautimo ir vertybių pobūdis. Tai iliustruoja ir simboliniai ženklai (žr. 186 psl.), padarantys daugumą procesų akivaizdžius ir suvokiamesnius. Iš principo išryškėja dvi galimybės. Pirmoji: profaninis laikas (istorija) – sakralinio laiko priešybė ir paneigimas. Antroji: profaninis laikas (istorija) – sakralinio laiko (didžiųjų kosminių ciklų, mitinių įvykių ir vertybių) sudėtinė dalis. Kiekviena karta tai, kas „seniai“ žinoma, iš naujo atranda sakraliai reikšminguose ir amžinuose dalykuose, interpretuoja, įdeda savo dvasinės bei racionalios patirties, atskleidžia naujus aspektus ir sukuria savojo laikotarpio ženklus, savo kultūros įvaizdį, t. y. pasaulio vaizdinį ir dieviškumo sampratą.

Pagrindinės šių dienų problemos:
1) šių laikų žmogus „pastūmėjo“ Pasaulio ašį, prarado tiesioginę sąsają su gamta;
2) harmoningų santykių tarp sakraliojo ir profaninio pasaulio centrų paieškos.

Sugrįžti, kad eitume pirmyn

Esu įsitikinęs, kad latvių raštai kaip struktūra ir simbolinių vertybių, tarp jų vaizdų, sistema įkūnija savyje ir ateities raidos galimybę. Tai yra ir gyvenimo pajautimo kodas, ir uždavinys – programa mūsų menui, aplinkai, dvasiai. Raštų simboliuose ir vaizduose atrandame pagrindinius pasaulio viseto ir išsidėstymo dėsningumus, vis dar reikšmingus, nepaisant mokslinių atradimų. Raštų sistema atsilaiko prieš svetimų ir destruktyvių reiškinių skverbimąsi į mūsų estetinę ir dvasinę aplinką. Raštų ženklai tarsi matricos (formos), transformuojančios kosminę energiją į psichinę, arba dvasinę, prijungia mūsų sąmonę prie informacinio Visatos lauko. Sutvarkydami chaosą raštai sukuria Kosmosą. Sutvarkyti, organizuoti, užtikrinti ryšį su pasaulio universaliąja pradžia – DIEVU – tai ir yra pagrindinė raštų funkcija. Raštų ženklų ir struktūrų vertės atsiskleidžia jas ilgą laiką stebint, aptariant arba medituojant. Suprantama, kartu turi būti suvokiamas – tiek racionaliai, tiek intuityviai – ir Dievo sukurtas pasaulis. Raštuose susipina visi plastiniai procesai, vykstantys laike ir erdvėje, ir nukreipia mąstymą link sakraliųjų vertybių.

Raštai ir jų ženklai sudaro vieną kalbą, bendrą pasaulio ir dieviškumo vaizdą, kur žmogus, gamta ir kosmosas vieningai juda nuolat cikliškai ir harmoningai atsinaujindami. Šios vertybės sudaro dabartinio ir ateities savitumo arba tapatumo pagrindą.

Sugrįžti į pradžią reiškia eiti pirmyn. Sugrįžti prie tikrųjų išvadų šaltinių – reiškia semtis jėgų ateičiai. Sugrįžti prie šviesos, prie harmonijos su gamta ir kosmoso dėsniais reiškia egzistuoti amžinai.

Tai, ko daugelis ieško Rytų religijoje ir filosofijoje – žmogaus, gamtos (kosmoso), pasaulio kaip vieningos sistemos – realiai gyvuoja ir čia, Europos viduryje, Latvijoje.