Baltoji iltis

Istorija apie žmogaus ir laukinio gyvūno draugystę – „Baltoji iltis“ pakerėjo pasaulį prieš daugiau nei 100 metų ir vis dar yra ta, kurią mielai skaito viso pasaulio vaikai ir suaugusieji.

Užburianti amerikiečių rašytojo Džeko Londono (Jack London) pasakojama istorija įvyksta aukso karštinės laikotarpiu. Kalnuose gyvenantis vilkas, kuris vėliau ir bus pavadintas Baltąja iltimi, auga laukiniame, atšiauriame pasaulyje. Jis pažįsta žmones ir kitus gyvūnus pirmiausia kaip savo priešus, kurių reikia saugotis ir kuriais negalima pasitikėti. Jo kasdienybė – kova dėl išlikimo.

Tačiau netrukus Baltoji iltis patenka į visiškai kitą aplinką ir čia atsiskleidžia geriausios jo savybės. Vilkas iki tol buvęs šalia žmonių ir jiems priklausęs, tačiau taip ir nepatyręs tikros žmogaus meilės, dabar susiranda tikrą draugą, dėl kurio yra pasiryžęs padaryti bet ką.

Pasakojimo veiksmas vyksta Kanadoje, per aukso karštinę 1890-aisiais metais. Tai visa Baltosios ilties kelionė nuo laukinio žvėries iki naminio, prijaukinto gyvūno. Ši istorija laikoma savotišku garsiausio Džeko Londono kūrinio „Protėvių šauksmas“ tęsiniu, tačiau abiejų knygų siužetai atskiri.

Originalus pasakojimo būdas - „Baltojoje iltyje“ kalbama pagrindinio herojaus – gyvūno – balsu, padeda autoriui atskleisti pasaulį ir žmones gyvūno akimis. Čia ir atšiaurus, kupinas pavojų ir grėsmės laukinis pasaulis, ir ne ką mažiau žiaurus šalia egzistuojantis žmonių pasaulis. Knygoje analizuojamos moralės, kaltės, atpirkimo temos.

„Baltoji Iltis paveldėjo geležinį kūną ir Tyrų gyvybingumą, ir jis – jo visuma ir kiekviena dalis skyrium – savo dvasia ir kūnu kibo į gyvenimą taip atkakliai, kaip ir dera visoms stiprioms būtybėms“

„Baltoji iltis“ pirmą kartą išleista 1906. Ji išversta į 89 kalbas ir perleista daugybę kartų. Pagal šią knygą sukurta net keletas filmų, taip pat buvo kuriamas ja paremtas serialas.

Jack London (Džekas Londonas, 1876–1916) – garsus amerikiečių rašytojas. Tikrasis rašytojo vardas John Griffith Chaney. Gimė San Franciske, Kalifornijoje. Mokėsi licėjuje, būdamas keturiolikos pradėjo dirbti anglių kasyklose, vėliau įsidarbino laive, kuris gaudė austres, medžiojo ruonius. Buvo patekęs į kalėjimą. Paleistas išvyko į Aliaską, kur, kaip ir daugelis tuo metu, ieškojo aukso.

Per septyniolika savo kūrybos metų Džekas Londonas parašė penkiasdešimt knygų, daug straipsnių ir politinių apybraižų. Plačiausiai žinomas ir daugiausiai skaitomas jo autobiografinis romanas „Martinas Idenas“, taip pat romanai „Jūrų vilkas“, „Rytas aušta“, „Mėnulio slėnis“, apysakos „Baltoji iltis“, „Protėvių šauksmas“, „Smokas Belju“.

1916 m. rašytojas mirė nuo inkstų ligos. Tokia oficiali versija, tačiau manoma, kad liga sukeldavo milžiniškus skausmus, todėl rašytojo mirtį galėjo nulemti morfijaus perdozavimas.