Babyn Jaras

Sulaukęs keturiolikos metų Anatolijus Kuznecovas savadarbiame sąsiuvinyje ėmė fiksuoti tai, ką žinojo, matė ir girdėjo apie Kyjivo žydų žudynes Babyn Jare, karo belaisvių mirtį, okupantų dirbtinai sukeltą badą, ukrainiečių tremtį į Vokietiją ir gimtojo miesto niokojimą. Šiuos užrašus jis vėliau papildė kitų išgyvenusiųjų atsiminimais ir sukūrė istoriškai vieną tiksliausių bei emociškai paveikiausių Holokausto ir kitų nacių nusikaltimų liudijimų – antitotalitarinį ir humanistinį romaną-dokumentą „Babyn Jaras“.

„Babyn Jaras“ – tai jaudinanti paprastų žmonių, patyrusių sovietų valdymo, vėliau nacių okupacijos žiaurumą, kasdienybės ir bandymo išlikti kronika. Tai ir istorinis dokumentas, ir nuotykinis romanas, ir berniuko brendimo Babyn Jaro šešėlyje istorija. Kasdienybe tapusio karo fone gyvybingasis Tolia mušasi dėl runkelių, parkuose su seneliu renka kaštonus, vagia egles, bando verslauti. Dar jis labai myli katiną Titą ir grumiasi dėl pasmerktų sudeginti knygų.

Sovietmečiu „Babyn Jaras“ buvo negailestingai išcenzūruotas, ištrinta apie ketvirtadalį teksto – vìsos režimui neparankios užuominos. Slapčia į Didžiąją Britaniją išgabentas kūrinio rankraštis buvo publikuotas, kaip ir šiame leidime, pasviru šriftu pažymėjus cenzūruotas vietas.

Vertimą į lietuvių kalbą papildo istoriko Zigmo Vitkaus parengti komentarai ir įvadinis straipsnis. Jame pateikiama autoriaus biografija, aptariama pasaulėžiūra, teksto istorija ir pačiõs masinių žudynių vietos – Babyn Jaro – raida.

Anatolij Kuznecov (1929–1979) – kyjivietis rašytojas, vaikystėje išgyvenęs sovietų valdymą ir nacių vykdytą Ukrainos okupaciją, tapo žudynių Babyn Jare liudininku. 1966 m. sovietiniame žurnale Junost dalimis publikavo stipriai cenzūruotą knygą „Babyn Jaras“. Sulaukęs 40 metų pabėgo į Didžiąją Britaniją ir pasiprašė politinio prieglobsčio. 1970 m. publikavo slapta iš SSRS išsivežtą nekupiūruotą „Babyn Jaro“ tekstą – klasikinį Antrojo pasaulinio karo liudijimą. Nuo 1972 m. dirbo „Svobodos“ radijuje.