Azazelis

Ksaverijus Teofilaktovičius Grušinas, Maskvos ober-policmeisterio Kriminalinės valdybos tardymo skyriaus viršininkas, su palengvėjimu atsiduso ir padėjo į kairę, į krūvelę "peržiūrėta" vakarykštės dienos svarbių nusikaltimų suvestinę. Nė viename iš dvidešimt keturių šeši šimtai tūkstantinio miesto policijos skyrių per praėjusią parą, tai yra gegužės 13 dieną, neatsitiko nieko ypatingo, dėl ko prisireiktų įsikišti Kriminalinei valdybai. Viena žmogžudystė susimušus girtiems darbininkams (žmogžudys sulaikytas vietoje), du vežikų apiplėšimai (tuo tegul skyriai užsiima), septynių tūkstančių aštuonių šimtų penkiasdešimt trijų rublių keturiasdešimt septynių kapeikų dingimas iš Rusijos-Azijos banko kasos (o tai jau apskritai Antono Semionovičiaus iš ekonominių piktnaudžiavimų skyriaus specializacija). Ačiū Dievui, liovėsi į valdybą siųsti visokią smulkmę dėl kišenvagių, pasikorusių kambarinių ir kūdikių pamestinukų - dabar tam skirta "Policijos įvykių mieste suvestinė", kuri į skyrius išsiuntinėjama antroje dienos pusėje.

Ksaverijus Teofilaktovičius saldžiai nusižiovavo ir žvilgtelėjo virš vėžlio kiaukuto pensnė j raštvedį, 14 klasės valdininką Erastą Petrovičių Fandoriną, trečią sykį perrašantį savaitinę ataskaitą ponui ober-policmeisteriui. Nieko, pagalvojo Grušinas, tegul nuo jaunų dienų mokosi kruopštumo, pats vėliau padėkos. Mat koks paprotys atsirado - plieno plunksna keverzoti, ir dar aukštiems viršininkams. Ne, mielasis, tu jau neskubėdamas, kaip anksčiau, žąsies plunksnele, su visais užraitymais ir uodegėlėmis. Jo prakilnybė pats imperatoriui Nikolajui Pavlovičiui valdant augo, tvarką ir pagarbą rangui išmano.

Ksaverijus Teofilaktovičius nuoširdžiai linkėjo berniūkščiui gero, tėviškai jo gailėjo. O kaipgi kitaip, žiauriai pasielgė likimas su ką tik iškeptu raštvedžiu. Sulaukęs devyniolikos metų liko visiškas našlaitis - motinos nuo kūdikystės neturėjo, o tėvas, karštakošis, iššvaistė turtą bergždiems projektams, ir atsisveikino su šiuo pasauliu. Geležinkelio karštligės metu praturtėjo, bankų karštligės metu bankrutavo. Kai pradėjo praėjusiais metais komerciniai bankai sproginėti vienas paskui kitą, tai daugybė padorių žmonių virto elgetomis. Patikimiausi procentiniai vertybiniai popieriai pavirto į šiukšles, į nieką. Štai ir ponas Fandorinas, atsargos poručikas, staigiai numiręs nuo širdies smūgio, nieko, išskyrus vekselius, vieninteliam sūnui nepaliko. Berniukui reiktų gimnaziją pabaigti ir į universitetą stoti, o jam - kraustykis iš namų į gatvę, užsidirbk duonos kąsnį. Ksaverijus Teofilaktovičius gailėdamas krenkštelėjo. Kolegijos raštininko egzaminą našlaitis išlaikė, tokiam išauklėtam jaunuoliui tai nesunkus dalykas, bet ko gi jis j policiją atklydo? Tarnautų sau statistikos ar bent teismo srityje. Vis romantika galvoje, vis paslaptinguosius Kardudalėjus gaudyti svajojame. O pas mus, balandėli, Kardudalėjų nėra (Ksaverijus Teofilaktovičius nepritardamas palingavo galva), pas mus tenka kelnes trinti ir protokolus rašyti apie tai, kaip miestelėnas Golopuzovas girtas būdamas teisėtą žmoną ir tris mažus vaikelius kirviu nugalabijo.