Autorius ir herojus

Michailas Bachtinas – vienas iš garsiausių XX a. rusų literatūros teoretikų. Jo mintis peržengia įprasto literatūros mokslo ribas – tai tikra rašytinės kūrybos pagrindų paieška, atverianti etinį literatūros matmenį ir jos reikšmę žmogaus gyvenimui, jo mąstymui ir savižinai.

Šioje knygoje "Autorius ir herojus" sutelktos Bachtino studijos tapo įdėmios analizės objektu Rusijoje ir Vakaruose. Lietuvoje jos gali tapti viena iš paskatų prasmingam humanitarinių mokslų atsinaujinimui.

IŠTRAUKA

Visuma vadinama mechanine, jeigu atskiri jos elementai erdvėje ir laike tėra sujungti išoriniu ryšiu, bet jų nesieja vidinė prasmės vienovė. Tokios visumos dalys, nors ir yra šalia bei liečiasi viena su kita, iš esmės yra viena kitai svetimos.

Trys žmogaus kultūros sritys - mokslas, menas ir gyvenimas - susivienija tik jas apimančioje asmenybės vienovėje. Bet šis ryšys gali tapti mechaniškas, išorinis. Deja, dažniausiai taip ir būna. Menininkas ir žmogus naiviai, dažniausiai mechaniškai siejasi vienoje asmenybėje; išsiilgęs "įkvėpimo, salsvo garso ir maldų", žmogus iš "gyvenimo skubos"1 laikinai pasitraukia į kūrybos pasaulį. Kas iš to išeina? Menas per daug įžūliai pasitiki savimi, tampa pernelyg patetiškas, juk jis neatsako už gyvenimą, kuris paskui tokį meną, aišku, nespėja. "Juk tai - menas, - sako gyvenimas, - o mums lieka gyvenimo proza".

Kai žmogus mene, jo nėra gyvenime, ir atvirkščiai. Nebėra jų vidinės vienybės asmenybės vienovėje.

Tik atsakomybė laiduoja vidinę asmenybės aspektų vienovę. Už tai, ką išgyvenau ir supratau mene, turiu atsakyti savo gyvenimu, kad visa, kas išgyventa ir suprasta, neliktų jame neveiksnu. Tačiau su atsakomybe susijusi ir kaltė. Gyvenimas ir menas turi būti ne tik atsakingi vienas už kitą, bet ir prisiimti vienas kito kaltę. Poetas turi atminti, kad dėl gašlios gyvenimo prozos kalta jo poezija, o gyvenimo žmogus težino, jog dėl meno nevaisingumo kaltas jo nereiklumas bei jo gyvenimo poreikių menkumas. Asmenybė turi tapti visiškai atsakinga: visi jos aspektai turi ne tik išsidėstyti pagrečiui gyvenimo laiko sekoje, bet ir sietis vieni su kitais kaltės ir atsakomybės vienovėje.

Tad nereikia teisinant neatsakingumą dangstytis "įkvėpimu". Įkvėpimas, kuris ignoruoja gyvenimą ir pats yra gyvenimo ignoruojamas, - tai ne įkvėpimas, o manija. Nuo seno svarstant gyvenimo ir meno santykį, kalbant apie grynąjį meną ir kt., iš tiesų siekiama, kad gyvenimas ir menas padėtų vienas kitam atsikratyti atsakomybės, nes lengviau kurti nebūnant atsakingam už gyvenimą ir lengviau gyventi nesiskaitant su menu.

Gyvenimas ir menas nėra tas pats, bet turi susivienyti mano atsakomybės vienovėje.