Autobiografijos bandymas

Profesorė Vanda Zaborskaitė (1922–2010), monografijos „Maironis“, populiarios knygos „Eilėraščio menas“, literatūros vadovėlių ir kitų veikalų autorė, aktyvios pilietinės pozicijos humanitarė, savo autobiografiją buvo spėjusi beveik užbaigti. Ji spausdinama kaip pirmoji šios knygos dalis. Antroji dalis – V. Zaborskaitės pasakojimai, užrašyti pasitelkus diktofoną. Knygoje iškyla komplikuotas jos gyvenimo kelias, lig šiol mažai kam žinomi jos santykiai su V. Mykolaičiu-Putinu, A. Vienuoliu, V. Kubiliumi, J. Lebedžiu ir kitais literatūros žmonėmis, nestokojantys išties intriguojančių epizodų, atsiskleidžia kūrybos politinių sąlygų supratimas ir įžymios profesorės išminties šviesa.

„Vanda Zaborskaitė (1922 12 24–2010 12 27), profesorė, habilituota mokslų daktarė, Lietuvos mokslo akademijos narė, turėjo įgimtą polinkį aiškinti ne tik literatūrą, estetikos problemas, bet ir gilintis į gyvenimą, taip pat ir į savo, jo komplikuotumą, bet kartu ir pamatinį skaidrumą. Tas polinkis buvo sustiprintas Antrojo pasaulinio karo metais brendusios žemininkų kartos, su kuria Vandą Zaborskaitę siejo artimi ryšiai, artimas įsitikinimas, kad kūryba yra žmogiškųjų esmių, prasmių išraiškos, neatskiriamos nuo patirties, išgyvenimų, nuo žmogaus žemės.
Autobiografinis tekstas susideda iš dviejų dalių: antroji dalis, Virgilijos Stonytės iššifruota iš magnetofono įrašų, vasaromis darytų Tetervose, sodyboje už Antalieptės. Įrašuose daugiau betarpiškumo, netgi atsivėrimų, ypač įstabiajame pasakojime apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Toks netikėtas emocinis intelektualinio gyvenimo žmogaus atvirumas mūsų humanistikai apskritai naujiena.
Gyvenimo aiškinimas kaip gyvenimo teisinimas; buvo toks, koks galėjo būti sąlygomis, kurių negalėjome pakeisti. Buvome, kaip įstengėm