Auštant aš virsdavau liūtu

Nebežinojau, kas valdo mano mintis ir veiksmus, ar aš, ar kiti – gal „rašytojas“? Abejojau, ar išvis gyvenu, nes visa atrodė tuščia ir pilka. Savo dienoraštyje įvardį „aš“ pakeičiau „ji“, vėliau ėmiau mąstyti taip: „Ji pasuko link kelio, vedančio į mokyklą. Buvo nuliūdusi ir svarstė, ar nebūtų geriausia numirti.“
Arnhild Lauveng beveik dešimt metų praleido įvairiose psichiatrijos ligoninėse. Jai buvo diagnozuota šizofrenija, ji elgėsi psichotiškai, pjaustėsi ir kitaip save žalojo. Dabar, sėkmingai baigusi psichologijos studijas Oslo universitete, Lauveng dirba psichologe.
Knygoje autorė dalijasi savo skausminga gydymosi patirtimi ir kalba už tuos žmones, kurių balsai yra retai girdimi. Ji supažindina mus su pasauliu, kupinu haliucinacijų ir balsų, būriais iš paskos bėgančių žiurkių, plėšrių vilkų, šliaužiančių gyvačių ir net antgamtinių būtybių... Tačiau Lauveng atskleidžia, kad šie regėjimai ir haliucinacijos turi savo logiką. Jos nuoširdus pasakojimas padeda suvokti, kaip jaučiasi šizofrenija sergantys žmonės ir kokie mūsų veiksmai gali juos žeisti arba, priešingai, – jiems padėti.
Palaikoma gydymo įstaigų personalo, niekada vilties nepraradusių mamos ir sesers, Lauveng kovojo su savo liga ir ją įveikė, nors ši pergalė iki šiol daugeliui atrodo neįtikima.
„Baltų lankų“ serija „Tikrosios patirtys“ skirta autentiškiems žmonių išgyvenimams. Tai dokumentinės istorijos, pasakojimai, kurie mus sieja, nes kalba apie mus ir tuos, kurie yra šalia.