Auksinis Budos vėjas / Golden Buddha's Wind

Pietryčių Azija yra vienas unikaliausių ir menine prasme savičiausių žemės kampelių. Nepaisant įvairių kultūrinių skirtumų, visą regioną ir dabar vienija ištikimybė senajam, kartais Vakaruose vadinamam konservatyviuoju, theravados budizmui. Budizmo plėtra Pietryčių Azijoje gali būti analizuojama kaip sudedamoji šio regiono kultūrinės ir komercinės hinduizacijos dalis. Keli amžiai prieš mūsų erą ir pirmajame tūkstantmetyje Indija buvo dominuojanti civilizacija Pietų ir Pietryčių Azijoje. Kultūrinis dominavimas beveik niekada nebuvo susijęs su politine ar karine veikla už Indijos subkontinento ribų, galbūt ir dėl tos priežasties, kad visą Indijos valdovų energiją užėmė pastangos įgyvendinti politinę ir socialinę pačios Indijos integraciją. Indija nebuvo vieningas politinis darinys netgi didžiausios vienybės periodais, Maurijų (320-195 m. pr. m. e.) ir Guptų (in-va.) dinastiniais periodais.Tačiau kultūra buvo įvairių formų, bendrai žinomų kaip hinduizmas, junginys, kurio įvairovė ir paslankumas leido skverbtis į aplinkinius regionus ir šalis. Ir budizmas pirmiausia plito tuose Azijos regionuose, kuriuos jau buvo pasiekęs hinduizmas. Tačiau tai nebuvo taisyklė, nes kai kuriuose regionuose buvo priešingai, pirma įsiskverbė budizmas, o vėliau paskui jį hinduizmas.

Budizmo plėtra Pietryčių Azijoje sietina ir su paties budizmo formų įvairove Indijoje. Čia budizmas kito sąveikaudamas ir veikiamas tantrizmo, vietinių religinių kultų ir papročių. Abi didžiosios budizmo tradicijos - theravada ir mahajana - atliko svarbų vaidmenį formuojantis Pietryčių ir Pietų Azijos budizmui, tačiau ten lemiamas vaidmuo teko theravadai. Didelę reikšmę turėjo ir vietinės įvairių regionų religinės tradicijos, veikusios budizmo kultūros formas.

Kada tiksliai budizmas įžengė j įvairius Pietryčių ir Pietų Azijos regionus, nėra žinoma. Patys theravadinai budizmo plėtrą sieja su trimis asmeniškais Budos Šakjamunio apsilankymais šiose vietovėse.Todėl, pavyzdžiui, Šri Lankoje yra garbinamas Budos pėdų įspaudas Adomo kalne. Žinoma Birmiečių legenda apie du vietinius pirklius, parvežusius iš Indijos Budos plaukus, kurie dabar saugomi Švedagono šventykloje Rangūno mieste. Kitų Budos ar jo artimųjų reliktų esama įvairiose Pietryčių ir Pietų Azijos regiono šventyklose, kaip antai Budos dantis Kandy mieste, Šri Lankoje ir kitur.

Neabejotina, jog drauge su indų pirkliais po visą regioną keliavo ir budistų vienuoliai, siekiantys skleisti Budos mokymą. Juk budizmas ankstyviausia pasaulyje misionieriška religija ir Buda galbūt buvo netgi pirmasis, aktyviai kvietęs savo mokinius keliauti ir skleisti mokymą visame pasaulyje, įveikiant siauras etninio religingumo ribas. Šri Lanka buvo arčiausiai Indijos ir jai teko ypatingas vaidmuo išlaikant senąjį, konservatyvųjį budizmą. Ceilone, kaip anuomet vadinta Šri Lanka, buvo sukurta daug reikšmingų komentarų budistiniam pali kanonui Tipitakai, o jis pats išsaugotas visas ir iš čia pasiekė Tailandą, Mianmarą, Laosą, Kambodžą. Svarbiausias istorinis budizmo plėtros Pietryčių ir Pietų Azijoje šaltinis yra istorinės, budistams šventa pali kalba užrašytos kronikos - Mahavamsa ir Dipavamsa, pradėtos IV-V a., kuriose istoriniai faktai sumišę su mitologiniais motyvais. Culavamsa buvo tęsiama nuo viduramžių ligi pat XIX amžiaus.

Taigi istorinės kronikos teigia, jog žymus Indijos valdovas budistas Ašoka (274-232 m. pr. m. e.) j įvairias šalis pasiuntė misiją skelbti Budos žodžius. Sakoma, jog į Ceilonąjis pasiuntęs savo sūnų therą (vyresnįjį vienuolį) Mahendrą ir dukterį bhikšunę (vienuolę) Sanghamitą. Ligi tol pačioje Indijoje budizmas buvo viena iš daugybės religinių šramaniškųjų grupių, ieškančių savo vietos brahmaniškame kontekste, ir dažniausiai iš esmės buvo tik vienuoliškų bendruomenių (sangha) institucija. Mahavamsa Ašoką vadina čakravartinu ar dhammaraja, tai yra pasauliniu valdovu, kuris vadovaujasi Budos mokymu. Tuometiniam Ceilono karaliui Devanampijatisai (247-207 m. pr. m. e.) labai patiko Budos mokymas ir jis oficialiai priėmė budizmą, leido plačiai kurtis vienuolijoms. Šalies sostinėje Anuradhapuroje buvo pastatytas budistų vienuolynas (mahavihara), kuris ilgus amžius, netgi ir mūsų laikais, yra autoritetingiausias theravados mokymo centras. Tūkstančiai vyrų ir moterų, įkvėpti valdovo pavyzdžio, priėmė vienuolių įžadus, netgi karalienė Anula tapo vienuole. Nemažą reikšmę turėjo ir Ašokos mintis įsodinti Ceilone Nušvitimo (bodhi) medžio atžalą, o Budos danties relikvija į Kandy miestą buvo neva atvežta tik po 500 metų. Taip, karališkos šeimos palaikomas, budizmas labai greit įgavo didelę galią ir Ceilonas tapo vienu iš budizmo centrų, į kurį mokytis vykdavo budistai iš kitų Pietryčių Azijos šalių. Todėl Tailando, Mianmaro, Laoso ir Kambodžos kultūros bei jų meno istorijos neįmanoma adekvačiai suvokti be budistinės kultūros sklaidos Pietryčių Azijos regione esminių istorinių etapų pažinimo.

Kelis pastaruosius dešimtmečius, kaip niekad anksčiau, šis regionas yra tapęs turistų traukos židiniu. Laosas ir Kambodža tik bene prieš dešimtmetį, po skaudžių istorinių pokyčių, atvėrė sienas keliautojams. Visų keturių šalių vyriausybės, suvokdamos unikalią savo kultūrinio paveldo reikšmę ir vertę, sparčiai plėtoja modernią turistinę infrastruktūrą, imasi visapusiškų priemonių išsaugoti ir puoselėti senąjį architektūrinį ir meninį palikimą.

Pasaulyje žymaus lietuvių fotomenininko, keliautojo ir poeto Pauliaus Normanto fotografijų albume pristatomi reikšmingiausi, unikaliausi Tailando, Mianmaro, Laoso ir Kambodžos architektūros ir meno šedevrai, viliantis, jog tai suteiks galimybę skaitytojui artimiau pajusti nepakartojamą šių šalių dvasią.

Prof. Audrius BEINORIUS