Atsiskyrėlis iš Suvalkijos, 3 dalis

PRATARMĖ

Kartais, baigiant tyrinėjimą, aiškėja, kad jis nepabaigiamas. Taip nutiko dirbant prie antrosios J. Basanavičiaus biografijos dalies. Į knygą sudėti dvylika metų rašyti tekstai yra įvairios apimties. Vienus skyrius galima laikyti daugmaž išnarpliojusiais tam tikrą veiklos sritį, kiti savo kuklia aprėptimi tiesiog konstatuoja, kad tema tirtina toliau, kol taps atskira knyga. Sakysime, įvertinti racionalųjį trakologijos grūdą ir joje apčiuopiamas galimų tyrimų kryptis pagal išgales būtų įmanoma tik įvairių humanitarinių mokslų atstovų grupei. Teko apsiriboti jos užuomazgomis ir perteikti amžininkų vertinimus. Panašus ir skyrius "Mokslų baruose". Iš pradžių atrodė, kad J. Basanavičius paskelbė beveik visus parašytus tekstus. Deja, realybė kitokia, nes jo asmeniniame fonde to paties teksto yra po keletą variantų ir geroka šūsnis (apytikriai apie dvidešimt, bent jau pabaigtų rašyti) neskelbta, o pavyzdžiui, bulgariškos studijos apie Lomo apygardą asmeninis egzempliorius primargintas dešimtimis pastabų. Suskaičiavus, kiek yra neskelbtų darbų, galvoje įsisuka mintis, kad būsimiems ne tautosakiniams raštams praverstų keletas papildančių išleistą tautosaką tomų. Ateityje istorikų ir kalbininkų lauktų kompleksinis "Aušros" tyrimas, apimant aušrininkų publikacijas rusų ir kitoje spaudoje ir jų tarpusavio susirašinėjimą. Didžioji daktaro 1905-1926 metų publicistikos dalis neišleista. Ji taip pat prašosi būti aptarta atskirai. Lietuvių mokslo draugiją norėta parodyti iš mažiau žinomos pusės, bet išėjo neišvengiamas epizodų vėrinys, išskyrus jos sumanymo genezę. Manyta, jog bulgariškas gyvenimo laikotarpis išnagrinėtas kiek plačiau, tačiau J. Basanavičiaus ryšiai su bulgarų inteligentais, mokslininkais ir ypač menininkais, jiems rašyti laiškai žinomi tik paviršutiniškai arba neįtraukti istoriografinę apyvartą. Dovanotų knygų dedikacijos ir Konstantino Veličkovo tapytas portretas memorialiniame kambaryje Signatarų namuose rodo tokių buvus. Darytinų darbų sąrašą galima tęsti, tačiau be parengto anotuoto daktaro rankraščių ir laiškų katalogo jie neturės visavertės prieigos pagrindų. Tik baigiant antrąją dalį, suvokta, jog atsivėrė pirmasis asmenybės pažinimo horizontas, už kurio laukia kiti. Istorijos vaizdai ir mums, ir ateisiantiesiems bus artimesni, jeigu bus nuolat bandomi prakalbinti.