Atleidimo, meilės ir santarvės menas

Šios knygos "Atleidimo, meilės ir santarvės metas" tekstus autorius vadina žmogaus širdies istorijomis.

Jos pateikia praeities kartų išmintį ir kviečia susimąstyti apie atleidimą, meilę ir santarvę.

Neapykantos neužgesinsi neapykanta. Viena tik meile galima ją išgydyti. Tai senas kaip pasaulis dėsnis.


"Žinodami, kad gyvenimas per trumpas, kaip galime kivirčytis."

Buda


"Jokia sėkla nepamato žiedo."

Zen mokymas


"Viskas, kas prasidėjo pykčiu, baigėsi gėda."

Benhjaminas Franklinas


"Jei galėtume matyti savo priešų paslaptis, pamatytume pakankamai sielvarto ir kančių, kad nustotume žiūrėti į juos priešiškai."

Henris Vadsvortas Longfellovas

Ištrauka

Kartą žymus golfo žaidėjas argentinietis Roberto de Vicenzo laimėjo turnyrą. Gavęs apdovanojimą ir papozavęs prieš kameras, jis atėjo į viešbutį ir susiruošė išvykti. Eidamas prie savo automobilio automobilių stovėjimo aikštelėje, sutiko jauną moterį. Moteris pasveikino jį su pergale, o po to pridūrė, kad jos vaikas sunkiai serga ir gali mirti.

De Vicenzo buvo sujaudintas šios istorijos ir, išsitraukęs rašiklį, skyrė visą savo laimėjimą sutiktai moteriai.

- Gerų dienų jūsų vaikui, -tarė jis, paduodamas čekį.

Kitą savaitę, jam pietaujant restorane, prie jo staliuko priėjo PGA (Profesionalių golfo žaidėjų asociacijos Amerikoje) atstovas.

- Girdėjau, jog praeitą savaitę, iškart po laimėto turnyro, automobilių aikštelėje sutikote jauną moterį, ar tai tiesa?

De Vicenzo linktelėjo.

- Taigi, - tęsė atstovas, - turiu jums blogų naujienų - ji apgavikė. Ji netekėjusi ir neturi sergančio vaiko. Ji jus apgavo, mano drauge.

- Norite pasakyti, kad jokio mirštančio vaiko nėra? - paklausė de Vicenzo.

- Būtent.

- Tuomet tai - geriausia savaitės naujiena! - sušuko de Vicenzo.


 
***



Meilė prasideda nuo mažiausių dalykų

Antrą mano mokslų medicinos seselių mokykloje mėnesį profesorius surengė populiarią viktoriną. Buvau pavyzdinga studentė, tad be vargo atsakiau į visus klausimus, tačiau užstrigau ties paskutiniuoju: „Kuo vardu moteriškė, valanti šią mokyklą?"

Be abejo, tai kažkoks pokštas. Mačiau valytoją kelis kartus. Ji buvo aukšta, juodų plaukų, maždaug penkiasdešimties, bet iš kur aš galėčiau žinoti jos vardą? Atidaviau savo lapą, palikdama paskutinį klausimą neatsakytą.

Prieš viktorinos pabaigą vienas studentų paklausė, ar paskutinis klausimas yra užskaitomas, skaičiuojant mūsų viktorinos balus.

- Be abejo! - atsakė profesorius. - Savo karjeros kelyje jūs sutiksite daugybę žmonių. Jie visi yra svarbūs. Ir

jie visi nusipelno jūsų dėmesio, net jei jūs tik šypsotės vienas kitam ir sveikinatės.

Niekada nepamiršau šios pamokos. Be to, sužinojau, kad valytojos vardas buvo Dorothy.


Iš anglų kalbos vertė A. Lapinskas