Aš dainuoju, o kalnas šoka

Dainuoju šlaitą, viršukalnę, pievą,
dilgėles, erškėtrožes, gervuoges.
Dainuoju, lyg sodinu daržą,
lyg meistrauju stalą,
lyg statau namą,
lyg kopiu į kalvą,
lyg kremtu riešutą,
lyg pučiu ugnį.
Kaip Dievas, kuriantis gyvūnus ir augalus.
Aš dainuoju, o kalnas šoka.

Apdainuoti ir legendomis apipinti Pirėnai – jie knibžda, kruta, gyvena savo kasdieną. Gyvastį čia keičia mirtis, o šiąją nauja gyvybė, ir sukasi taip viskas amžinu ratu. Grybai, stirna, lokys, debesys, viduramžių raganos ir vandenės – visa kalnų gyvybė šioje knygoje „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ turi balsą. Pasakoja apie savo gyvenimą ir dalią. Žmonės taip pat.

XX a. septintasis dešimtmetis, valstietis poetas Domenekas su žmona Zijone, gražia, ryžtinga miestiete, yra įsikūrę Matavakese, Domenekui priklausančioje aukštikalnių kaimo sodyboje netoli sienos su Prancūzija. Susilaukia jie dviejų atžalų, Mijos ir Ilario, ir gyvena ramias savo dienas nedidelėje kalniečių bendruomenėje. Tik amžina gyvenimo ir mirties kaita neaplenkia ir žmonių. Neaplenkia jų ir pats gyvenimas – meilė, draugystė ir netekties skausmas.

Karta keičia kartą, o kalnai stovi, alsuoja, nepaleidžia čia užaugusiųjų, traukia atgal pas save pabėgusiuosius ir atima žadą retkarčiais užsukantiems.

„Skaityti šią knygą – tai kaip gaivų vasaros rytą vos brėkštant saulei nerti nuogam į miškuose pasislėpusį kalnų upelį, iš jo vandenį geriant stirnai. Ši knyga mistiška, magiška, kupina mitologijos bei gyvenimo tikrovės. Ir beprotiškai gamtiška! Tiesiog nuostabi."