Arklių dangus

Knygoje "Arklių dangus" subtiliai pasakojamas jaunos ištekėjusios, auginančios sūnų moters gyvenimo drama. Tai knyga apie nenumaldomai bėgantį laiką, prarastą vaikystę, sutrūkinėjusius žmonių ryšius.

"Nejaugi mūsų gyvenimas - tai žaidimas, kurio kai kurie langeliai beveik visai nusitrynę, neįžiūrimi, nejau mūsų gyvenimas - tai sąsiuviniai išplėštais lapais? Ar galima pradanginti dienas, savaites ir netgi metus taip, kaip vaikas mėto pliušinius žaislus, vėliau žiedus, ir kodėl niekada tas, anot žmonių, mažas pasaulis neatrodo didesnis?
Mano gyvenimas būtent toks. Nieko daugiau neprisimenu taip ryškiai, kaip tavo veidą, nieko taip aiškiai neprisimenu, kaip savo meilę tau. Apie ją nekalbu tikriausiai todėl, kad gėdijuosi tokio paprasto dalyko, tokio paprasto. O apie tave nekalbu, nes nežinau, kas tau atsitiko, nežinau nei kur, nei kada tave praradau. Neįsivaizdavau, kad gali ateiti diena, kai tavo nebuvimas bus nepakeliamas, kai kažkas labai gražaus pavirs žaizda, ankštu, dusinančiu perlų vėriniu, rankas bjaurojančiomis žemėmis panagėse, įkyriai skraidančia aplink mane bite, mirtinai pavojingu, gražiu, galinčiu bet kada įgelti gyviu, tik kada tai atsitiks, - niekas nežino."

Iš prancūzų kalbos vertė V. Malinauskienė

IŠTRAUKA

Būdama mėsinėje, išgirdau šnekant, kad kažkoks vaikinukas gyvena miesto parke, ir tada man dingtelėjo mintis, kad tasai vyras ne kas kitas, o tu. Dvi savo eilės laukusios moteriškės plepėjo toliau, o aš, spoksodama į vitrinoje išdėliotą skerdieną, pagalvojau: "Aptinku tavo pėdsakus tokioje keistoje vietoje, nors, tiesą sakant, kur kitur būčiau galėjusi apie tave išgirsti, jei ne panašiose vietose, prisisunkusiose kraujo kvapo, kurio negali nustelbti net gėlių oro gaiviklis, kur vyrauja raudona spalva?"

Tyliai murmėdama žodžius, ištartus dar anuomet, kai mudu sėdėjome karuselėje ant medinių arklių, staiga pajutau šleikštulį. Kad neapalpčiau, užsidengiau ranka veidą ir, užspaudusi rankove burną, traukiau kiek galėdama giliau į save lietaus ir žlugto kvapą. Moteriškės vis dar kalbėjo apie tave, sakė, kad esi benamis valkata. Pasak jų, parke kartais rodai kažkokius vaidinimus su pagaliais, vaikams ir suaugusiesiems pasakoji įvairiausias istorijas; už tai žmonės duoda tau pinigėlių, ko nors pavalgyti ir, anot moterėlių, tik tuo esi gyvas. Baigęs vaidinti, susirenki savo pagalius, marionetes ir dingsti parko tankmėje. Kartais, kai oras geras, tave mato prie ponių, ant kurių jodinėja vaikai. Už kelias monetas gyvulius pagirdai, iššukuoji, sušluoji jų mėšlą. Niekas nežino, kur u miegi, mano, gal už baseino, beveik laukiniame brūzgynais apaugusiame miške. Pasak moteriškių, mažyliams tavo istorijos labai patinka; beje, jie ne vieninteliai žiūrovai, tavęs klausosi ir kvartalo senutės, ir šiaip parko lankytojai. Anot moterėlių, tas vyriškis parke pavojingas. Žmonės prisiklausę šitiek visokiausių istorijų! Žiūrėk, vieną dieną valkatos teatras bus aptiktas žolėse, o jis pats, pagrobęs kokį vaiką, visiems laikams dings iš akių. Taip, jis daro švelnaus, paprasto, netgi naivaus žmogaus įspūdį, bet ar galima tikėti vaikiškais tauškalais, angelo veidu?

Tuomet, kai mėsininkas atpjovė moteriškėms mėsos, suvyniojo ją j rožinį popierių ir jos sugužėjo prie kasos susimokėti, aš išėjau iš krautuvės ir per lietų pasileidau tekina, kur akys veda. Bėgau ilgai, sustojau tik tada, kai visai išsikvėpiau. Prisišliejau nugara prie kažkokio namo sienos ir pakėliau akis į dangų. Nuo šlapių plaukų per pakaušį tekėjo vanduo; nors vakaras buvo šiltas, kalenau dantimis. Galvojau apie namie manęs laukiančius Ademą ir Melį, kurie, ko gera, jaudinasi, tad, dar šiek tiek pastovėjusi, nenoromis pasukau atgal. Jeigu ne jie, manau, būčiau likusi per liūtį lauke ir toliau, kankinama kone girtumui prilygstančios egzaltacijos, be atvangos savęs klausinėjanti, ką tasai parko gyventojas (galbūt tai esi tu) pasakoja parko alėjose, kokias jis seka pasakas, kokias istorijas porina. Tikriausiai, apsėsta tokių minčių, ilgai būčiau bėgusi gatvėmis.

Parėjusi namo, radau juos prie virtuvės stalo žaidžiančius kortomis. Ant kambario slenksčio sustojau, jiedu nustebę įsmeigė j mane akis; iš namų išėjau su skėčiu, bet palikau jį mėsinėje, todėl nuo manęs varvėjo vanduo. Drebėdama kalenau dantimis.

- Šitaip galą gausi, - tarė Ademas, - tuoj pat persivilk. Paskui, matydamas, kad parėjau tuščiomis rankomis, nustebęs paklausė:

- Nieko neparnešei?