Architektūrinė utopija Lietuvoje: tarp formos ir turinio

Paskata parengti knygą „Architektūrinė utopija Lietuvoje: tarp formos ir turinio“, kurioje nagrinėjamos Lietuvos architektūrinės utopijos, kilo dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia todėl, kad, nuolat tyrinėjant šią temą, rengiant straipsnius profesinei spaudai ir pranešimus mokslinėms konferencijoms bei dėstant akademijos studentams, susikaupė daug metodiškai susietų, tačiau vienoje vietoje neapibendrintų duomenų apie utopinius projektus ir jų ištakose esančias koncepcijas. Ypatingą vietą duomenyse užima utopiniai projektai, sukurti Lietuvoje arba nagrinėjantys jos problemiką.

Kita paskata – nuolat kylantis poreikis kalbėti ne tik apie naudojamas komponavimo priemones, projekto formą ar estetinį rezultatą, bet ir apie kompozicijos reikšmes; siekis projekto turinį, vienų ar kitų komponavimo priemonių naudojimo priežastis atskleisti architektūros studentams ir praktikams, taip prisidedant prie atestuotų architektų kvalifikacijos tobulinimo programų.

Dar vienas akstinas – būtinybė permąstyti architektūrinės kompozicijos tyrimų ir architektūros studijų aktualumą akademijoje iki šiol gana patogiai gyvavusią humanitarinių mokslų suformuotame fone. Pastaraisiais metais kylantis visuomenės aktyvumas, stiprėjantis vietos bendruomenių kritiškumas, reiklumas projektų vystytojų ir architektų veiklai sureikšmina socialinių teorijų ir tyrimų, naujų prieigų ir žinių apie visuomenę svarbą architektams. Taigi, be įprastų humanitariniams mokslams formos ir stiliaus teorijų, architektūros istorijos ir paveldosaugos tyrimų, darosi aktualūs iš socialinių mokslų ateinantys poststruktūralizmo, galios diskurso konceptai, naujos socialinės aplinkos tyrimo prieigos. Šios prieigos iš kūrėjų reikalauja naujų žinių, kitokių architektūrinių sprendimų ir kartais visiškai netikėto požiūrio į projekto kompoziciją. Naujas požiūris į architektūrą apskritai ir į architektūrinę kompoziciją konkrečiai būtinas ir skaitmeninių technologijių bei medijų aplinkybėmis. Tai nauji reiškiniai, darantys didelę įtaką XXI amžiaus politikai, ekonomikai ir kultūrai, architektų studijoms ir praktikai.

Taškas, kuriame yra įmanoma sujungti visus minimus, iš skirtingų sričių ateinančius dalykus, tampa utopija – objektas, nuolat dominantis architektus, filosofus, politikus, literatūros ir medijų tyrėjus, kitus specialistus. Šis susidomėjimas neatslūgsta dėl vienos – išskirtinės – utopijos savybės: ji ir šiandien yra efektyvus teorinis pagrindas diskutuojant problemas, vizualizuojant iššūkius ir svarstant galimus alternatyvius sprendimus užsienio ir Lietuvos architektų praktikoje. Knygoje siekiama parodyti, kad „neturinčios jokio ryšio su tikrove“ architektūrinės utopijos atskleidžia idėjas, padedančias suvokti Lietuvos (ir ne tik) politikoje, architektūroje vykstančius procesus, aptikti naujas tendencijas, o utopijos žanras yra ­rezultatyvus šiandienos teorijoje ir praktikoje.

Aiškiai suvokiant temos neaprėpiamumą, utopija nagrinėjama remiantis Lietuvos architektūros pavyzdžiais. Leidinyje apsiribojama kelių utopinių projektų aptarimu, tuo pat metu atskleidžiant platesnes konceptualias, geografines ir chronologines priežastis, nulėmusias šiuos sprendimus. Autoriui artima metodinė prieiga, atstovaujama mokslininko Bruno Latouro, kri­tikuojanti specializacijos ir kvalifikacijos kultą, užsisklendimą siaurose, valstybės reguliuojamose profesinėse srityse (architektūros atveju), naujų reiškinių ir faktų bei iššūkių nepaisymą. Ši metodinė prieiga skatina išeiti iš architektūrologijai įprastų estetikos tyrimo ribų ir kompozicijos studijas sieti su plačiu kultūros kontekstu, utopijų tyrimais, miestų kilmės teorijomis, taip pat su kitais svarbiais dalykais: hibridiškumu ir takumu, tinklaveika, prieštaringumu ir visuomenės narių atomizacija.

Vadovėlio „Architektūrinė utopija Lietuvoje: tarp formos ir turinio“ tikslas – pasitelkus Lietuvos ir užsienio istorinių ir šiuolaikinių utopijų pavyzdžius, atskleisti įvairialypių kontekstų sąsajas su architektūra, parodyti jų įtaką utopinių projektų raidai ir jų pavidalams. Sąveika nagrinėjama, aprašant utopijas, projektus ir jų tipus; erdvės ir laiko kategorijas kultūroje ir architektūroje; politinius, religinius ir techninius dalykus tyrinėjančias teorijas.

Susitelkta į kelis, autoriaus nuomone, būdingiausius utopijų pavyzdžius Lietuvoje. Jie lyginami su užsieniniais. Lyginant išryškėja kertiniai architektūros raidos etapai; gvildenami dėsningumai, architektūroje pasireiškę tais istoriniais laikotarpiais ar gyvuojantys ir dabar, taip pat jų atspindys architektūrinėje kompozicijoje. Todėl leidinio tikslas skaidomas į tokius uždavinius: išnagrinėti Lietuvos utopijos pavyzdžius, taikant atvejo analizę; aptarti architektūrinės kompozicijos priemones ir išskirti būdingas jos savybes; kitus utopinius projektus lyginant su užsieniniais, įvardyti pavyzdžių tipus, vaizdinius ar modelius, apžvelgti jiems taikomas teorijas.

Temą atskleisti įvairiais požiūriais padeda kelios metodinės prieigos. Pirmiausia – Michelio Ragono nustatyta modernistinės architektūros laiko ir erdvės kategorijų sąsaja šiame leidinyje išplėtota, kalbant apie visus architektūrinius laikotarpius; Bruno Zevi įvardyta istorinė, kultūrinė ir so­cialinė kompozicijos priemonių priklausomybė ir vis dar aktuali Ignacio Araucho kompozicijos tyrimų metodika. Remiamasi ir Michailo Bachtino chronotopo koncepcija, padedančia perprasti erdvės sampratą ir erdvinio suvokimo raidą projektuose. Ši koncepcija taikyta architektūrinės kompozicijos tyrimams ir padėjo nustatyti kultūrologines kompozicijos formos ir turinio sąsajas. Netikėtų įžvalgų atsiradimą šiame darbe lėmė taip pat labai svarbios Zygmunto Baumano takiojo modernizmo ir personalizavimo koncepcijos, aiškinančios XXI amžiaus utopinės architektūros tendencijas, politinius ir ekonominius jų ryšius; Michelio Foucault heterotopijos konceptas bei galios diskurso prieiga pasirodė esantys labai naudingi, kalbant apie šiuolaikinėje visuomenėje kintančią utopijos svarbą, kitokius utopijos pavidalus ir jų prieštaringumus.

Leidinys „Architektūrinė utopija Lietuvoje: tarp formos ir turinio“yra skirtas architektūros ir kitų meno sričių studentams, architektams profesionalams bei skaitytojams, siekiantiems išsamiau susipažinti su architektūrinės kompozicijos, kultūros, visuomenės ir technologijos sąsajomis.