Apleisties dienos

Neapolio „ambasadorė“, paslaptingoji rašytoja Elena Ferrante visame pasaulyje išgarsėjo kaip „Neapolietiškos sagos“ autorė. 2002 m. pasirodęs kūrinys „Apleisties dienos“ – vienas iš ankstesnių jos romanų. Šis pasakojimas - tai žvilgsnis į išduotos ir paliktos moters kenčiančią sielą.

Olgos ir Mario šeimai nieko netrūko – gražūs namai, augantys vaikai, meilūs bučiniai, nuoširdus juokas. Ir staiga lyg iš perkūnas iš giedro dangaus - vyras praneša paliekantis šeimą. Jokio paaiškinimo. Jokios užuojautos. Jokio gailesčio. Niekas negali paguosti Olgos, trokštančios tik vieno - kad viskas būtų kaip anksčiau. Bet ji slapčia žino, jog tai – neįmanoma. Šoko ištikta moteris pamažu pradeda skęsti depresijos ir neapykantos liūne, kol, galiausiai, atsiduria ant beprotybės slenksčio.

Romanas „Apleisties dienos“ prasideda ir baigiasi ramiai, tačiau ši ramybė apgaulinga ir netikra, kaip ir iliuzinė Olgos šeimos idilė. Už jos slepiasi nutylėti klausimai ir neišsipildę norai, neišsakyti žodžiai ir nustumti poreikiai. Visą gyvenimą bandžiusi įtikti vyrui ir vaikams, tramdžiusi save, patogi visiems, tik ne sau – kokia viso to kaina?

Olga virsta bejausme abejinga būtybe, klaidžiojančia taip ir nepamilto miesto gatvėmis. Galiausiai, vidurvasarį ji užsidaro tarp keturių savo namo sienų ir supranta, kad niekada nebegalės džiaugtis gyvenimu kaip anksčiau. Ar Olga įveiks savo demonus?

Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai literatūroje taip išsamiai ir nuodugniai nagrinėjamos motinystės bei buvimo moterimi temos. Šis romanas - tai iššūkis visuomenės grindžiantiems stereotipams.

„Ferrante pasirinkta tema – įprasta televizijos serialams ir meilės romanams, tačiau šįkart ji susilaukia itin įdėmaus literatūrinio žvilgsnio. <...> Ferrante <...> tipišką heroję paverčia išskirtine. Sukrečia kontrastas tarp Olgos reiklumo sau ir sumenkusio rūpesčio savimi. Nors ir skaudu matyti visas reakcijas – pyktį, neigimą, derybas, depresiją ir susitaikymą – skaitytojai stos Olgos ir jos vaikų pusėn.“
The New York Times

„Ankstyvieji Ferrante romanai žavi tuo, kad sekdama paskui veikėjų ribines mintis, ji nepaiso jokių suvaržymų ir kiekvieną mintį vysto iki kraštutinės atomazgos, o vėliau grįžta prie dar drastiškesnių jos ištakų.“
The New Yorker

Iš italų kalbos vertė Ieva Frigerio