Apie žodžio korektiškumą. Sava ir importuota

Netrukus po Atgimimo imta kalbėti apie neva netinkamus, nekorektiškus žodžius, kuriuos reikia keisti kitais, taip pat apie žodžius, kurių keičiasi reikšmė ir jos atspalviai. Daugiausia tokių svarstomų žodžių susiję su vienokių ar kitokių socialinių grupių asmenų įvardijimu. Kai kam ėmė kliūti žodžiai invalidas, pensininkas, čigonas, negras - atseit jie dažnai vartojami menkinamąja reikšme, tokią reikšmę kai kurie iš jų turi kitose kalbose, tai ir lietuvių kalbai netinkantys. Viešojoje kalboje, žiniasklaidoje pasirodo tekstų, kuriuose tik neigiamai aprašomi kaimo žmonės, žodis kaimietis pirmiausia žargonuose, o netrukus ir viešojoje kalboje imtas vartoti apibendrinamąja tamsuolio, atsilikėlio, nemokšos reikšme. Kalbos revizijos idėjas skatino ir politinio korektiškumo ideologija, kurios apraiškos Baltijos šalyse akivaizdžiau išryškėjo XX a. pabaigoje - XXI a. pradžioje.

Šiais klausimais paskelbta nemaža straipsnių straipsnelių ir paskirų teiginių. Kaip paprastai esti, ir šiuo atveju pareikšta įvairių, skirtingų, net visiškai priešingų nuomonių. Nemaža rašinių buvo paviršutiniškų (kaip sakoma, pro šalį bėgant pasakyta), klaidinančių visuomenę. Todėl kilo sumanymas visą tą gausią, pabirų medžiagą sukaupti, apžvelgti ir apibendrinti pasitelkus kalbos mokslą, visų pirma sociolingvistiką.

2018-2020 metais grupė bendraautorių, buvusio Šiaulių universiteto (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) lituanistikos katedros darbuotojų, parengėme ir mokslo bei mokslo populiarinamojoje spaudoje paskelbėme straipsnių ciklą (žr. Bibliografines pastabas). Visi straipsniai buvo recenzuojami anoniminių recenzentų. Dabar skaitytojui pateikiame ciklo pagrindu parengtą studiją.