Apie tai, ko nėra

"Apie tai, ko nėra" - lietuvių autorių, gyvenančių JAV, romanas su poetiniais intarpais. Ryški intriga, kelios siužetinės linijos, sklandus tekstas - skaitytojas malonumą tikrai patirs...

IŠTRAUKA

tolimame mieste ant keisto tilto

jungiančio Agartos miesto krantus

to paties tilito kuris buvo pastatytas ne tam

kad kažkas pereitų juo į kitą pusę -

tik teatro dekoracija

niekad neįvyksiančiam spektakliui -

susitinka du žmonės neplanuotai

bet ir ne atsitiktinai

jie ateina turėdami vieną tikslą

bet be žodžių jam išsakyti

jie neateina sudaryti sandėrio

ar rengti sąmokslo —

nemaloni tyla tvyro tarp jųdviejų

upė po jais neša nostalgišką vasaros aidą

perpildo jusles

užtvindo mintis

pasigvelbia tylą ir pratrūksta

visa savo galia paneigdama būtį tų

kurie stovėdami priešingose tilto pusėse

neturi nei ką pasakyti

nei ką išgirsti

Išsiskyrimų metas visada sunkesnis tam, kuris pasilieka. Išeinantysis jau mato naujus horizontus, be saiko išpuoštus miražais, palmių šakelėmis nuklotus takus, vedančius į auksines pilis... pergalingus įžengimus į parklupusius ant kelių miestus, nuolankiai sutinkančius savo naująjį ir taip ilgai lauktą Išganytoją... ir dar iškilmingesnius įžengimus į atsidavusiųjų širdis, kaip diena ir naktis besiskiriančias nuo tos Šaltos, bejausmės širdies, paliktos išblėsusioje vakarykštėje dienoje. Paliktoji... tu stovėsi sunėrusi rankas ant krūtinės trokšdama, kad ji nustotų kilnojusis ir kad juoda naktis, išsiskleidusi rože ten, kur plakė širdis, prarytų tave visą. Tačiau nė minutėlę nesusimąstysi, kad ir aš niekada daugiau nepažvelgsiu į tuos miražus, niekada neįkelsiu kojos į jokį naują miestą, nes ta juoduma, atsivėrusi mano krūtinėje, jau pasiglemžė mano visatos šviesą. Bet tu stovėsi, atsukusi man nugarą, kai aš baikščiai sieksiu durų rankenos. Žiūrėsi pro langą, atspindintį idiliškai mėlyną dangų su baltais apvaliais debesėliais, žaismingai plaukiančiais pasroviui didžiąja vėjų upe, tarsi kokio šmaikštaus penkiamečio piešinyje. Tavo šalta pagieža padengs sienas šerkšno ornamentais, tavo aštrus skausmas iš lėto virs buku abejingumu.

Ar galiu būti tuo tikras?

Ar girdi lietus, ką rūkas mato?

Bet kitaip nevalia. Pirmiausia reikia rasti gerą paaiškinimą - erratum, paaiškinimus. Negalima gi šiaip, be jokios priežasties, uždaryti duris ir dorai neatsisveikinus išeiti iš kažkieno gyvenimo. Žodžiai lengvi - kaip giedrą žiemos popietę iš šviesaus dangaus grakščiai krentančios snaigės, leidžiančios tavo mintims nubėgti iki horizonto ir atgal. Bet tyla... Oho! Tyla sunkesnė už šviną. Tai tos pačios snaigės, tirpstančios ant purvino šaligatvio ir virstančios slidinėjančių ir griuvinėjančių praeivių keikiama pliurza - apgailėtinu nuteistojo verkšlenimu, kurį budelis turi pakęsti visiškame emocijų vakuume. Bet reikia susiimti, būti sąžiningu, sąmoningu žmogumi. Mano pareiga dabar atsakyti į visus nelengvus klausimus. Tokius, kuriems reikia gerai pasirengti. O gal ne? Gal tai kaip tik nesąžininga? Kodėl man turėtų būti suteikta ši privilegija viską iš anksto apmąstyti? Gal atsakymai daug svaresni, jei jie spontaniški, kylantys iš pasąmonės gelmių, su visomis emocijų drumzlėmis? Argi ne taip? Ne, ne taip! Gi žinau, kaip viskas bus, kam sau meluoti? Viskas pasibaigs banaliomis frazėmis, besiraitančiomis nuo mano liežuvio tuzinais šlykščių Šliužų, prieš mano valią. Žinau: gyvenimas banalus, lėkštas, ir visa tai iš tiesų labai nuoširdų, net jeigu ir buvo išmąstyta, sukramtyta ir atrajota milijonus kartų - dar prieš man išvystant šį pasaulį. Mūsų gyvenimai nėra niekuo ypatingi ar unikalūs. „Tai mano kaltė...", „man reikia laiko pabūti vienam...", „dabar toks sunkus mano gyvenimo tarpas...", „tu verta geresnio... " -net šleikštu burnoje.

Ką reiškia būti stipriu žmogumi? Kas per keista samprata? Stiprybė tapatinama su jėga, ji yra poveikis, keičiantis kito kūno ramybės būseną. Ar mane laiko stipria asmenybe dėl to, kad daug iškenčiau, išgyvenau, nepaisant nefunkcionalios šeimos, pasaulinės ekonominės krizės, nelemtai susiklosčiusių aplinkybių ir šimto kitų keliančių užuojautą priežasčių? Ar stiprybė matuojama tuo, kiek gali iškęsti, o gal tuo, koks švarus gali išlipti iš purvo? Ar tai kova su tave supančiu pasauliu, ar - kova su pačiu savimi? Su tuo menku padarėliu, glūdinčiu tavo viduje, mykiančiu apgailėtinu balseliu, visada ieškančiu paprasčiausio sprendimo - visoms situacijoms, visoms problemoms — ir nuolat meldžiančiu pasiduoti bei susitaikyti. Kad ir kaip svarstyčiau, iki galo visko nesuprantu: stinga vienos dėlionės dalelės, kad rastųsi darni visuma. Matau savyje visas ryžtingam ir stipriam žmogui būdingas savybes, bet kažkodėl jaučiuosi apgailėtinas, bailus, niekingas... Man trūksta sugebėjimo būti Švelniu, paleisti jos gležną sielą į laisvę. Ji - mano auksinė žuvelė. Pagavau ją skaidriame smaragdiniame vandenyje, o įmetu į drumzliną, tamsų tvenkinį. Sėdėdamas tiesiai priešais ją prie pietų stalo, slepiu veidą delnuose, nunarinu galvą ir neriu į save.

Aš išeinu. Nepasitiksiu. Tu pavogei mano sielą, o aš net nesusukau: „Vagilė!" Aš nešokau tavęs vytis, kai, pagriebusi tai, kas man brangiausia, pasileidai tekina per žalią vasaros lauką saulėlydžio link. AŠ nė nemėginau išsakyti savo nuoskaudos, tikėdamasis, kad atsiras tiesos ieškantis samarietis, atstatysiantis tvarką mano pasaulyje. Todėl nesistebėk ir neteisk, kai pamatysi mane stovintį prie durų, sulijusį ir sušalusį kaip priklydusį šunytį, žiopsantį į tave liūdesio sklidinomis akimis, maldaujantį užuojautos ir trupinėlio žmogiškos šilumos.

Nutarta. Kitaip ir negali būti. Bus šiek tiek kaulus maudžiančios tuštumos, tik trupinėlis nebūties ir sustingimo, kol dienas vėl pripildys nereikšmingi narciziško, savanaudiško gyvenimo fragmentai. Ir tada vieną dieną, kai ganėtinai vienišų valandų bus nutiksėję į praeities tylą, ganėtinai apgailestavimų bus užgesę vakarykščiuose saulėlydžiuose -atsivers nauji horizontai. Kada nors.

Ji pjausto pomidorą ir tvarkingai dėlioja skiltelėmis į lėkštę, tada sutepa dar vieną sumuštinį ir pasilenkia prie manęs, Švelniai delnais suimdama mano veidą.

- Kas tau? Sergi, mielasis? Suvalgyk ką nors...

- Nieko.- tik kažkodėl jaučiuosi pavargęs, - murmu sau po nosim, atsikąsdamas sumuštinio.