Anupro kupros (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

"Anupro kupros" - tai detektyvinė Vytauto V. Landsbergio mitologinė istorija apie keturiolikmetės mergaitės Miglės ir užkeikto vikingo Anupro pažintį ir nuotykius.

Pagrindinė knygos herojė Miglė patiria gausybę netikėtų nuotykių ir įspūdžių: susipažįsta su briedžiakurmiažmogiu, užkeiktu vikingu Anupru, išgirsta jo pasakojimus apie lietuvių protėvius niaurus, kitokią Eglės ir Žilvino istoriją bei jos tęsinį, kuriame dalyvauja ir Miglė su savo tėvais.

Knygos "Anupro kupros" skyrių pavadinimai išpiešti ženklais – runomis, kurių šifruotė pateikta viršelio lankste.

VIETOJ ĮŽANGOS

Nuo seno yra žinoma, kad kiekvienas padorus, save gerbiantis rašytojas tiesiog privalo parašyti ką nors gražaus apie gimtinės miškus. Ypač jeigu jis gimė ir augo Lietuvoje.

Štai, pavyzdžiui, XIX amžiuje Lietuvoje gyveno toks itin savigarbus rašytojas Antanas Baranauskas, 1859 metais sukūręs įstabią poemą apie Lietuvos šilo grožį:

Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.

Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,

Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia:

Ir lyg rasos žemčiūgais gausiai atgaivinta,

Ir lyg rasa par veidą ašarėlės krinta.

Nuo A. Baranausko stengėsi neatsilikti ir kitas rašytojas - prancūzas Prosperas Merimė, nors Lietuvoje jis neigime, nei augo. Užtat kolega turėjo puikią vaizduotę, kurios padedamas 1867 metais parašė garsiąją novelę "Lokys". Parašė ir netrukus numirė.

Tame kūriny aprašoma šiurpi istorija, kaip vieną žymią Lietuvos damą medžioklės metu pagrobia beširdis lokys. Vėliau ji pagimdo puikaus sudėjimo berniuką, kuris išauga į žavų vyriškį... Bet jį nuolat kamuoja juodos mintys, o kartais nesuprantami lokiški įgeidžiai.

O štai XX amžiaus rašytojas Česlovas Milošas, gimęs ir užaugęs Lietuvoje, apie senąsias mūsų girias rašėjau visiškai kitaip nei jo prancūziškasis kolega:

"Daug šimtmečių, kol karalijos Viduržemio jūros krantuose kilo ir griuvo ir karta po kartos dalijosi įmantriais smagumais bei ydomis, mano gimtinė buvo pirmykštė giria, kurios pakrašty tik retkarčiais išmesdavo inkarą vikingų laivai. Nepažymėta žemėlapiuose, ji priklausė veikiau pasakų, o ne tikrovės sričiai... Toli nuo didžiųjų kelių liko viena iš atokiausių kertelių, kur pats laikas plaukė daug lėčiau negu kitur..."

Taigi tokios apie Lietuvą rašiusių kūrėjų mintys... Tikiuosi, dabar suprasite, kodeine tik rašytojai, bet ir daugelis kitų, gyvenusių ar tebegyvenančių šiame krašte, jaučia nenusakomą potraukį Lietuvos šilams bei girioms.

Ne išimtis ir aš... Vos tik sulaukęs eilinio laisvadienio, apsiaunu tinkamus batus, susitepu porą sumuštinių, įsimetu kuprinėn termosą karštos arbatos ir maunu į pelkes, brūzgynus, šabakštynus... Kažin koks protėvių šauksmas vis verčia grįžti į tas vietas, iš kur kilo manoji gentis. Ir kas keisčiausia - čia, miškuose, sutinku nemažai dvasios brolių, klajojančių aistringom žibančiom akim, tarsi ieškotų užburtos girių mergelės, norėdami ją atkerėti...

Beje, ir ši knyga "Anupro kupros" gimė ne kur kitur, o klaidžiojant po Anupriškių miškus bei pelkes.