Anuomet

Kazio Almeno knyga „Anuomet" nukelia į gana tolimą praeitį: vaikystės atsiminimų fragmentai šeimai gyvenant Kaune, tėvo su dviem mažais sūnumis pasitraukimas iš Lietuvos ir gyvenimas pereinamosiose Vokietijos DP stovyklose, nelengvas įsikūrimas Amerikoje bei studijų metai Nebraskos universitete.

Atsigręžiant į daugybę per pastaruosius dešimtmečius leistų knygų matomas šios knygos „kitoniškumas", neatitinkantis memuarų tradicijos suformuoto kanono. Kazio Almeno atsiminimų knygoje ryški kelių pasakojimo manierų, kelių kalbėjimo būdų ir per spektyvų sandūra. Beveik visose atsiminimų dalyse atsiranda pasakojimo distancija, savotiška fokusuotė, kuri sujungia frag­mentiškus vaikystės ir jaunystės prisiminimus su brandžios gyvenimo patirties kupinu tų pačių įvykių vertinimu. Praeities aplinkybės vertinamos ne tik iš laiko distancijos, bet ir iš intelektualaus žinojimo konteksto, keičiant požiūrį, žvelgiant į patirtus įvykius, juos papildant jau susiformavusia kultūros ir istorijos samprata.

Atsiminimai parašyti lengvu, ironijos ir humoro prisodrintu stiliumi. Autorius nevengia išplėstų pasakojimų apie vieną ar kitą jo vaikystės ar jaunystės įvykį, sutiktus asmenis. Rašytojas moka išlaikyti siužetinę intrigą, kuri „prikausto" prie teksto šių atsiminimų skaitytoją, įtraukia jį į praeities įvykių svarstymą.