Anų laikų jaunuolis

Paskutinis prancūzų rašytojo Francois Mauriac romanas „Anų laikų jaunuolis“ – tai dienoraščio forma užrašyta jauno žmogaus asmenybės brendimo istorija.

„Anų laikų jaunuolis“ – tai aukštesniajai vidurinei klasei priklausančio jaunuolio Aleno Gajako dienoraščiai, kuriuos jis pradėjo rašyti būdamas septyniolikos. Tai neurotiški, religinių apmąstymų kupini tekstai, atskleidžiantys įtampą, kuria jam kelia vilionių ir pagundų pilnas pasaulis ir dvasinės palaimos paieškos.

Keturiolikos jis garbina Dievą, kurį jam simbolizuoja ąžuolas, ir žavisi valstiečių papročiais. Septyniolikos susidomi Paskalio filosofija. Dvidešimt vienerių studijuoja Bordo universitete ir pirmą kartą įsimyli. Tada vieną dieną klaidžiodamas miškuose tampa siaubingo įvykio liudininku…

„Anų laikų jaunuolis“ - tai pasakojimas pirmuoju asmeniu. Jis skirtas pašnekovui (mylimam žmogui), kuris vėliau turi jį perskaityti. Pasakotojas labai atviras, sąžiningas ir nuoširdus. Jo pasakojimo tikslas - paaiškinti sau ir skaitytojui savo dvasinę būseną ir išdėstyti gyvenimo patirtis - Dievo paieškas, valdingą motiną, pirmąją meilę ir mirtį.

„Anų laikų jaunuolis“ – romanas apie Blogį ir jauno žmogaus pastangas jį įveikti. Viena vertus, tai moterys, kurias Alenas sutinka savo gyvenime. Kita vertus, tai siaubas – tikrasis Blogio įsikūnijimas – aplankantis kaskart prisiminus bejėgės jaunos mergaitės mirtį…

Tai paskutinis Francois Mauriac kūrinys. Dienoraščio forma nejučia peršanti mintį, kad tai – autobiografinis kūrinys. Tačiau, pirmiausia, tai – vingiuota ir klaidi istorija, kurią jaunuolio lūpomis pasakoja mirtį pasitinkantis senas žmogus.

„Dar pačioje savo dienoraščio pradžioje Alenas prisipažįsta, kad „Dievą pažinti gebančios sielos ir gyvuliško kūno artumas atveria proto bedugnę“. Tai – iš prancūzų puritoniško kataliko perspektyvos matoma Dekarto sielos ir kūno problema. Nekaltos merginos mirtis pagrindinį veikėją pastūmės – kaip ir patį rašytoją Mauriacą – pažinti žmogaus sielos gelmes ir atsiduoti Dievo tarnystei, „kuris mus aplanko visuomet kaip nusidėjėlius“. Nors pats esu netikintis, prisipažįstu, kad „Anų laikų jaunuolis“ mane giliai sukrėtė. Negaliu spręsti apie teologinį Mauriaco įdirbį, kaip sakoma, gerą muziką atpažįstu vos ją išgirdęs.“ – Julian Moynihan, „The New York Times“ recenzija 1970 m. vertimui į anglų k.

Iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė