Antroji evangelija pagal Užkalnį (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Antrojoje savo knygoje „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“ apie Tarybų Lietuvos kasdienybę Andrius Užkalnis aptaria temas, kurias nuslėpė nuo pirmosios knygos skaitytojų: kiną, sportą, vaistus, hobius, bendravimą, ir net detaliai aprašo tarybinių žmonių tipus – čia rasite ir save, ir savo giminaičius.

Tarybinis gyvenimas nebuvo toks gražus, kaip to meto animacija, ar toks blogas, koks buvo baisumu nepralenkiamas ligoninių maistas. Tą saldžiarūgštę praeitį ir aprašo A. Užkalnis su būdingu kandžiu humoru bei taikliomis įžvalgomis. Nepamenantiems to meto realijų jas suprasti padės daugybė šio laikotarpio fotografijų.

"Būna taip, jog turi įkopti į kalną, kad pamatytum visus kitus kalnus, į kuriuos dar neįkopei.
Kai parašiau „Naujųjų laikų Evangeliją pagal Užkalnį“, knygą apie tarybinius laikus, ją perskaitę žmonės teigė, jog ji lengvai skaitoma, tik per greitai baigiasi. Dar tiek visko neparašyta, ką buvo galima parašyti. Tad reikia ir rašyti.
Tie laikai verti aprašymo, nes jie yra mūsų praeitis, ir kuo daugiau kilnoji, tuo įdomiau darosi.
Ši knyga – istorijos apie Tarybų Lietuvą ir tarybinius žmones tęsinys – apie mus pačius, kurie tada buvom suaugę, apie paauglius, vaikus arba dar negimusius."
Andrius Užkalnis

PRATARMĖ

Būna taip, jog turi įkopti į kalną, kad pamatytum visus kitus kalnus, į kuriuos dar neįkopei.

Kai parašiau „Naujųjų laikų Evangeliją pagal Užkalnį", knygą apie tarybinius laikus, ją perskaitę žmonės teigė, jog ji lengvai skaitoma, tik per greitai baigiasi. Dar tiek visko neparašyta, ką buvo galima parašyti.

Tad reikia ir rašyti, kol rašosi ir kol mane skaito (čia apsimestinis kuklumas, kadangi mane skaito ir skaitys -toks jau mano darbas; iš tiesų tai penktoji mano knyga, tad jeigu ligi šiol manęs dar nepribaigė skaitytojų abejingumas, tai aš nebijau nieko).

Tie laikai verti aprašymo, nes jie yra mūsų praeitis, ir kuo daugiau kilnoji, tuo įdomiau darosi.

Ši knyga "Antroji evangelija pagal Užkalnį" - istorijos apie Tarybų Lietuvą ir tarybinius žmones tęsinys - apie mus pačius, kurie tada buvom su-augę, apie paauglius, vaikus arba dar negimusius.

Mes buvome neįsivaizduojamai naivūs, paprasti, lengvatikiai ir neturtingi. Mus ir mūsų tėvus kvailino visi, kas netingėjo. Mes tikėjome nesąmonėmis ir prietarais, kurie buvo tokie baisiai paprasti, kad dabar patiems turėtų būti gėda.

Mes labai negražiai rengėmės, mūsų šukuosenos buvo isteriško baisumo, dantys sugedę, nenaudojome dezodorantų; nenuostabu, kad iš tos šalies bėgo visi, kurie tik galėjo, o pasilikę pavydėjo pabėgusiems. Ir vis dėlto gana ilgai gyvenome toje santvarkoje, anų laikų daiktai, žmonės, įpročiai ir viskas, kas buvo aplinkui, tapo mūsų praeities dalimi.

Mums nereikia tos praeities ilgėtis ar garbinti: ją supratę, suvoksime, kodėl reikia džiaugtis, kad tie prakeikti laikai baigėsi.

Palyginti su pirmąja Evangelija, knygoje yra vienas naujas dalykas: čia aprašau ryškiausius tarybinio žmogaus tipus: kaip atrodė, kaip elgėsi, ką kalbėjo. Žinoma, daugelis sakys, kad aš buvau kitoks. Žinau. Todėl ir rašau, kad prisimintumėte, koks buvote.

Niekam neuždrausta turėti ir išreikšti savo nuomonę. Nuomonė tarsi speneliai: ir viena, ir kita turi visi.

Štai todėl ir parašiau šią knygą. Kad dar daugiau jūsų galėtų su manimi nesutikti ir parašyti, kaip atrodėte ir elgėtės jūs.

Ir dar viena priežastis, kodėl vis rašau ir rašau - kaip sakė komikas amžinatilsį George'as Carlinas: „Aš kaip pūslelinė. Visada pasirodau vėl."