Angelų vasara

Ši knyga „Angelų vasara“ – apie nuojautą, žodžius, keliones, veiksmus lyg apie plonytę amforą, kurioje visa tai telpa. Novelėse susiduria dviejų žmonių subtilūs vidiniai poreikiai. Dėl to kyla klausimų, į kuriuos arba nėra atsakymų, arba vietoje jų sąmoningai sulaukiama tylos. Bet ar tikrai šalia mūsų esantis žmogus žino visus atsakymus? O jeigu ir žino, ar privalo atsakyti? Išspręsti šią dilemą turime kiekvienas pats.

Pateikta nemažai subtilių detalių apie gydytojų ir psichologų darbą. Tuo norėta pabrėžti, kad moralinių sprendimų galutinis kriterijus turėtų būti žmogiškumas ir meilė, todėl labai svarbu tausoti savo ir kitų emocinę sveikatą.

Smulkiai aprašytas sunkus menininkų darbas – ar tai būtų paveikslas, ar skulptoriaus lėlės, kuriama muzika – visam tam svarbūs menininko įrankiai, instrumentai, fantazija ir, be abejo, žinios.

„Ne paslaptis, kad mes nuolatos gyvename įtampoje, blaškomės bereikšmių smulkmenų liūne, net nepagalvodami apie pasekmes, tačiau tik tikrosios gyvenimo vertybės yra nepavaldžios laiko tėkmei. Todėl prieš ką nors darydami, sustokite ir pagalvokite, ar jums to reikia?“ - autorė.

Eitvydė Pranevičienė – dailininkė, novelistė. 

ATSILIEPIMAS

Literatūrinė meistrystė – novelių knygoje

Vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti literatūros kūrėjus prozininkus, gyvenančius Jonavoje. Norint parašyti gerą eilėraštį, dažniausiai pakanka sulaukti įkvėpimo ir lape užfiksuoti tai, ką šnibdžda mūzos. Prozai reikia daugiau: ne vien talento, bet ir darbštumo bei kitų dorybių.

Jonavietė Eitvydė Pranevičienė praėjusių metų pabaigoje išleido naujausią savo novelių rinkinį „Angelų vasara“. Vos pradėjus skaityti šią knygą, neįmanoma nepastebėti autorės gebėjimo gyvai kurti ir pasakoti siužetus, kuriais keliaujant vaizduotė skaitytoją nešioja po daugelį Europos ir kitų šalių kraštovaizdžių, kultūriškai svarbių vietų, apie kurias E. Pranevičienė drąsiai pasakoja taip, lyg būtų visose jose buvusi. Tikėtina, kad į įvykius orientuoto teksto kūrimo įgūdžiai yra išsiugdyti per daugelį autorės žurnalistinio darbo metų.

Dar viena reta Lietuvos padangėje „Angelų vasaros“ ypatybė yra ta, kad knygos veikėjai ne samprotauja, ne postringauja monologais, o labai dažnai kalbasi tarpusavyje. Būtent dialogai suteikia novelėms tą ypatingą personažų charakteringumą. Atrodytų, knygos novelės panašios, tačiau iš tiesų kiekvienas veikėjas unikalus ir nepakartojamas.

Jau pirmosiomis kiekvienos novelės eilutėmis E. Pranevičienė iš karto sukuria pasakojimo intrigą, kuri, kas nors galėtų sakyti, yra nesudėtinga, nefragmentuota, tačiau visus „Angelų vasaros“ tekstus kryptingai vedanti link klausimo: kas gi žmogui gyvenime yra svarbiausia? Atsakymas – paprastai nepaprastas: asmeninė laimė, žmogiškieji ryšiai ir pagaliau paties asmens gebėjimas per visas negandas išlikti etiniu individu, neprarasti moralinių orientyrų ir nepaklysti vienadienėse smulkmenose.

Būsimiems „Angelų vasaros“ skaitytojams galima linkėti šią knygą skaityti lėtai, pasimėgaujant, vakare – tuo metu, kai ne vienas jonavietis „sulenda“ į televizorių. E. Pranevičienės naujausia knyga yra tikrai vertingesnė, nei pigūs TV šou ar net serialai.

Ramūnas Čičelis