Angelo rankos (knyga su defektu)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).  

Nuo pat ankstyvos vaikystės Helen Peri Džouns jautėsi kitokia nei visi vaikai. Ji teigia nuo ketverių metų supratusi, kad regi ir jaučia daugiau, negu kiti. Tuomet ji net nesuprato, kad gali matyti anapusinį paslaptingą dvasių pasaulį. Ne kartą padėjusi žmonėms susisiekti su savo išėjusiais Anapilin artimaisiais ir ne vienam suteikusi vilties, knygoje „Angelo rankos“ mediumė ir dvasinė gydytoja Helen Peri Džouns ryžtasi papasakoti savo istoriją.

Būdama keturių, Helen Peri Džouns suprato matanti daugiau nei kiti žmonės – pavyzdžiui, savo senelės kambaryje tyliai sėdintį kareivį, apie kurio buvimą kambaryje kiti nė nenutuokė, kieme žaidžiančias seniai nugaišusias močiutės kates. Ji nesuprato savo antgamtiškos dovanos prasmės kol nesutiko savo vedlio Semo. Jis, teikdamas patarimus ir treniruotes, padėjo Helen suprasti, kokia reikšminga jos turima aiškiaregystės dovana.

Susitaikyti ir gyventi su kitoniškumu nebuvo lengva. Jos tėvai skeptiškai žiūrėjo į neeilinius dukters gebėjimams ir stengėsi negirdomis nuleisdami jos pasakojamas istorijas. Vienintelis žmogus, kuris suprato mergaitę – jos mylima senelė. Jos meilė ir rūpestis padėjo atsiskleisti Helen gebėjimams. „Angelo rankos“ – hilerės ir mediumės istorija nuo melage vadinamos keistos mažametės mergaitės iki dvasinės gydytojos, suteikiančios ramybę, guodžiančios ir gydančios sužeitas sielas ir kūnus.

Per trisdešimt savo veiklos metų Helen surinkdavo gausias auditorijas teatruose, jos klausėsi tūkstančiai žmonių prie televizorių ir radijo imtuvų. Galėdama bendrauti su dvasiomis ir angelais, Helen Peri Džouns išmoko įvairių dvasinių gydymo praktikų ir metodų. Ji savo patirtį visuomet naudojo kilniais tikslais – pavyzdžiui, perduodama mirusiųjų žinutes iš dvasių pasaulio gyviesiems jų draugams ir šeimos nariams. Ne vienam tai buvo viltį ir meilę žadinantys padrąsinimai.

„Manęs dažnai klausia, kuo aš skiriuosi nuo kitų hilerių. Intuityviai aš bendrauju su tikrove, peržengiančia mūsų supratimo ribas, su didingesne sąmone, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų pasaulį varžančių fizikos dėsnių, kuriems paklūsta šiapusybės materija. Naudodamasi šiais gebėjimais aš galiu pajusti ir vėliau pamatyti savo vidinėmis akimis tai, kas kamuoja žmogų, jo ligas ir negalias. Jų kūnas tarsi svogūnas atsiveria man sluoksnis po sluoksnio.“
Helen Peri Džouns

Vertė Vida Bėkštienė