Anapus pagonybės ir šiandienos

Šioje knygoje "Anapus pagonybės ir šiandienos" apžvelgiamos ne vien tradicinės kalendorinės šventės, pateikiama kiekvieno mėnesio senolių meteorologija, bet ir svarbiausi šeimos įvykiai - vestuvės, krikštynos, laidotuvės.

Kai kurios šventės papildomos įdomiais pasakojimais, aprašymais, grožinių kūrinių ištraukomis apie švenčių tradicijas, papročius, paimtais iš įvairių publikuotų šaltinių, tikint, kad tai skaitytojui leis geriau pažinti savo tautos papročius ir nesuklupti atsidūrus ties švenčių slenksčiu.

ĮVADAS

Ir archajiškasis mūsų senolių, ir nūdienos kalendorius kiekvieną kartą stovint prie švenčių slenksčio verčia mus iš naujo permąstyti jų prasmę, šventimo tradicijas, ieškoti atsakymų j kai kurių pagoniškųjų papročių apeigų reliktus.

Mes, lietuviai, turime turtingą ir giliai įsišaknijusią mumyse praeitį. Sakoma, kad nuo praeities niekur nepabėgsi, neištrinsi jos iš savo gyvenimo. Tai tiesa, tačiau laikui bėgant pati praeitis nuo mūsų tolsta ir kartu dideliu dulkių sluoksniu padengia achajiškuosius mūsų tautos papročius, tradicijas, kurios ilgainiui interpretuojamos, suprantamos ir pritaikomos gyvenime savaip.

Vargu ar dar rastume šiandien žmonių, kurie laikosi ir kai kurių senolių vadinamųjų meteorologinių patarimų, paiso tokių spėjimų apie orus, palankumą atlikti kai kuriuos ūkio darbus ir tvirtai tuo tiki. Kitados tai buvo labai gyvybinga tradicija, nes žmonės ūkio darbus derindavo su mėnulio fazėmis.

Antai bulves į kaupus pildavę tik dylant mėnuliui, kad žiurkės jų negraužtų; rudenį vaismedžius sodindavę esant jaunam mėnuliui, mat vaisių derlius būsiąs gausesnis; šeimininkės kopūstus raugdavusios tik esant senam mėnuliui, nes kopūstai būsią gardesnį.

Įvairiais spėjimais, tikėjimais ir, žinoma, apeigomis pasižymi senosios tradicinės kalendorinės šventės. Jas galėtume skirstyti į didžiąsias, metines, ir mažąsias šventes. Dauguma jų švenčiamos pastoviomis dienomis, tačiau kai kurių švenčių datos kiekvienais metais skiriasi.

Vienos tokių - Velykų ciklo šventės. Didžiausiomis šventėmis tradiciniame žemdirbių kalendoriuje laikomos Kūčios, Kalėdos, Jurginės, Velykos, Sekminės, Kupolės, Žolinė ir Vėlinės. Kitados per šias šventes būdavo atliekamos aukos seniesiems dievams. Tačiau ilgainiui senuosius dievus ir deives pakeitė krikščionių šventieji, tad nenuostabu, kad archajiniai ir krikščioniškieji tikėjimai gerokai sumišo.

IŠTRAUKA

SENOLIŲ IŠMINTIS

Mokyk Jonelį, o ne Joną.

Vaikas seka tėvo taką.

Verčiau jaunai martauti, nei senai mergauti.

Žmona laiko tris namų sąsparas, o vyras - tik vieną.

Už tėvo galvos vaikui nė plaukas nenukrinta.

Turi mergą - lauk ir piršlių.

Tėvo daržas mokina, brolio - piktina.

Tėvas vaiką muša mylėdamas, o svetimi - nekęsdami.

Tėvas miršta - stogai nuplyšta, motina miršta - vaikai išskysta.

Svetimo žodis aštresnis už motinos rykštę.

Savo vaikų ir vanagas gailisi.

Nors ir apuokas, bet mano vaikas.

Ir pelėda savo vaikus giria.

Tik gegutė nesirūpina savo vaikais.

Lepinamam vaikui ragai dygsta.

Pamotės duona karti.

Našlaičių ašaros ir akmenį praskelia.

Namų barniai ir kregždę iš namų lizdo išvaro.

Motinos žodis dangų pramuša.

Motinos ranka švelni.

Motinos mušimas - kaip sviestu tepimas.

Kokie tėvai, tokie ir vaikai.

Kokia marti, kad nebūtų karti.

Geriausia marti blogos dukters neatstoja.

Girtuoklio vaikai nuogi.

Blogas vyras - ne našlystė.

Atėjo vyras kaip vilkas, jei su žmona - kaip šilkas.

Anytai neįtiksi, nors ir angelu būsi.

Geras tėvas apsieina be rykštės.

Gyvenimas be žmonos - lyg daržas be tvoros.

Ir geriausios tetos ranka kieta.

Kieno vaikai, to ir vargai.

Koks šeimoj, toks ir viešumoj.

Kurti namai be šunų, akli namai be vaikų.

Mešką vedęs, meška ir džiaukis.

Negirk dienos be vakaro, marčios - be metų.

Nesigailėsi anksti kėlęs, jaunas vedęs.

Žentas už velnią artimesnis.

Varu vedęs nepasidžiaugsi.