Analitinė individualioji psichologija terapinėje praktikoje. Alfredo Adlerio teorija egzistencinėje perspektyvoje

Jau daugelį metų Adlerio raštuose mane domina kelios temos, kurias laikau neatrastais jo teorijos lobiais. Pavyzdžiui, kaip smarkiai pasąmoningos fantazijos arba fikcijos paveikia žmogaus jauseną ir veiksmus; kad jau ankstyviausioje vaikystėje kuriamas gyvenimo stiliaus eskizas ir nuo tada nulemiamas gyvenimas. Dar mane sužavėjo Adlerio pagrindiniame veikale 1912 metais jo pabrėžiama mažo vaiko iniciatyva, pagrįsta jo kūrybine jėga. Ilgą laiką, kol nesiėmiau nuodugniai studijuoti jo raštų, negalėjau susidraugauti su Adlerio bendrystės jausmo samprata. Individualiosios psichologijos centre yra bendrystės jausmas, lygiai taip pat kaip žmogus kūniškas, gyvenantis, mirštantis ir žlungantis.

Esmė, kad Adleriui visada svarbus tik individualumas. Savasties unikalumas, arba personos esmė, nuspėjama intuityviai. Jei norima suprasti vien simptomo reikšmę, Adleris sako: „Kai vieną fenomeną išplėšiame iš konteksto, visada nesuprantame. Paskiri garsai mums nieko nesako, jei nežinome melodijos. Tačiau žinančiam žmogaus judėjimo liniją pradeda kalbėti atskiri reiškiniai“ (Adler, 1923c/2010, 207 psl.)

Šiandien neaprėpiami kiekiai psichoanalitinių ir psichoterapijos krypčių įžvalgų gali praturtinti kiekvieną psichoterapeutą. Dėl šios įvairovės kyla klausimas: kaip šie atradimai gali pasitarnauti individualiosios psichologijos psichoterapinėje praktikoje? Ši knyga mėgina į jį atsakyti.

Prie šios knygos atsiradimo prisidėjo įvairios įtakos, impulsai ir akstinai. Dėkoju visoms kolegėms ir kolegoms, kurie lydėjo mano raidą individualiojoje psichologijoje. Pirmiausia vertingų paskatų man davė Heide Bade ir Hansas-Jürgenas Lange’ė. Įvairiose srityse mane praturtino bei inspiravo pokalbiai su mano gyvenimo partneriu Karlu Heinzu Witte. Jo veikla reikšmingai paveikė individualiosios psichologijos priėmimą Miunchene, ypač įsteigus analitinės individualiosios psichologijos studijų ratelį bei Bernriedo individualiosios psichologijos dirbtuves. Dėkoju Rolfui Kühnui, kad mane supažindino su gyvenimo fenomenologija ir taip davė esminį impulsą Adlerio dvigubos dinamikos sąvoką užpildyti „gyvenimu“.

Dėkoju savo lektorei poniai Filbrandt už domėjimąsi mano knygos projektu ir už draugiškus atsakymus į visus mano klausimus bei rūpesčius.

Gisela Eife
Miunchenas, 2015-ųjų spalis