Ana ir Ana

Dažnai mus apima ilgesys. Ar esame dar visai jauni, ar jau turintys gyvenimo patirties. O jeigu tai meilės ilgesys – tada viskas dar jausmingiau. Juo būtina su kažkuo pasidalyti. Ir puiku, kai tas kažkas tave supranta.

Anai vienuolika. Jos draugas Janas išsikraustė į Amsterdamą, dingo. Mergaitės močiutė, taip pat Ana, vis kalba apie Henrį, mįslingą nepažįstamąjį, ir rašo jam laiškus. Anūkė ir močiutė pirmiausia viena su kita pasidalija savo paslaptimis. Jos keičiasi mintimis apie išgyvenimus. Ir tai daro laiškais, nes kartais raštu išsakyti savo jausmus lengviau negu žodžiais. Laiškai švelnūs, sykiais liūdni, sykiais juokingi, net aistringi.

„Ana ir Ana“ - tai žaisminga ir emocinga istorija apie meilės, nuotykių ilgesį ir augimą. Net ištikusios negandos ne palaužia, o suteikia drąsos. Ana ir Ana save vadina bebaimėms piratėmis, vienakojėmis piratėmis, nes močiutė dėl ligos neteko vienos kojos. Nesvarbu, kad kartais užplaukia ant seklumos. Svarbu žiūrėti, iš kur pučia vėjas, vėl kelti bures ir sukti link naujų krantų.

Charlotte Inden (g. 1979) – puiki vaikų ir jaunimo knygų autorė. Ji pelniusi daugybę premijų. „Ana ir Ana“ apdovanota Vokietijos jaunimo literatūros premija, iš karto įtraukta į rinktinės vokiečių literatūros sąrašą, o Prancūzijoje – į geriausios jaunimo literatūros sąrašą.

Skaitytojų mintys

Ši knyga yra tiesiog aukso gabalėlis. Ji verčia svajoti, moko bendrauti ir bręsti. Charlotte Inden kerinčiais laiškais sukūrė žavingą istoriją. Knygą drąsiai rekomenduoju ir anūkėms, ir mamytėms, ir močiutėms. Be abejo, jaunuoliams, tėveliams ir seneliams. Skiriu penkias žvaigždutes iš penkių!

Skaityti „Aną ir Aną“ – tikras malonumas įvairaus amžiaus žmonėms. Laiškai trumpi ir įtaigūs, juose daug gyvenimo džiaugsmo.

Tai tokia knyga, su kuria būtų labai jauku susirangyti, kai lyja lietus ar esi blogos blogos nuotaikos, nes ji kaip koks įkroviklis pripildo geros energijos. Jei paklaustumėte, apie ką ši istoja, atsakyčiau – apie meilę, gyvenimą, naujus atradimus ir santykius tarp žmonių.

IŠTRAUKA

Aš gimiau su dviem kojom. Ar tu prisimeni?

Galėjau naudotis jom abiem. Tačiau kairiąja naudojausi šiek tiek daugiau negu dešiniąja. Ja atsispirdavau, kai mokiausi šliaužioti. Ja pradėdavau šokuoti šaligatvio plytelėmis, kai mano plaukai dar būdavo pinami į šviesias kaseles. Ir vėliau, jauna ir graži, ja pirmiausia imdavau sukti šokių piruetus. Aidint gausiems plojimams, turiu pasakyti.

Mano kairės kojos kelio girnelėje buvo trys randai, du nuo važinėjimo riedučiais ir vienas nuo palaido šuns įkandimo. Blauzda ėmė senti. Kulkšnies oda suvyto, susiraukšlėjo, ištino sąnariai.

Tai buvo graži kairė koja, labai brangi mano kūno dalis. Dabar jos pelenai ilsisi sode po obelimi. Pavasarį ten ją palaidojome. Vėjas barstė baltus obels žiedlapius ant juodos žemės.

Norėčiau kada nors gulėti taip palaidota ir aš.

***

Mieloji močiute Ana, prašau tavęs, nemirk niekada.

Mama tvirtina, kad kiekvienas turi mirti. Taip pat ir tavo koja. Mama sako, jog ji tik mirė truputį anksčiau už tave. Bet ar tau netrūks tavo kojos? Ar tu nenorėsi pas ją?

Kai Janas persikėlė į Amsterdamą, aš irgi panorau į tenai. Nukeliavau j geležinkelio stotį, net bilietą nusipirkau, iš automato. Tačiau traukiniui dar nespėjus išvykti į Amsterdamą, atvažiavo mama.

Aš išsigandau, maniau, ji supyks, ims bartis. Bet ji tik buvo išblyškusi ir džiaugėsi mane pamačiusi. Tada aš ėmiau verkti.

Ji mane apkabino ir paklausė:

- Ar tu tikrai nori mus palikti, Ana?

To aš nenorėjau. O tu juk taip pat netrokšti atsigulti po obeli¬mi, argi ne taip? Juk tu iš tiesų nori geriau likti su mumis. Aš irgi to noriu.

Ana

***

Mano mieloji Ana, brangute,

po obelimi žydi neužmirštuolės. Jos žydi taip gražiai, taip mėlynai ir tiesiai virš mano kairės kojos.

Taigi mano kairei kojai viskas einasi gerai. Ji didžiuojasi ją puošiančiomis gėlėmis.

Dešinė mano koja truputį pavargusi, nes ji pati viena turi nešioti visą tavo močiutę. Bet gydytojas ramina, esą, ji ilgainiui priprasianti.

Su savo naująja koja dar turiu apsiprasti. Ji ne visada daro tai, ką privalo, ir aš šiek tiek pykstu ant jos.

Jeigu ji taps trupučiuką paklusnesnė, tada mano dešinei kojai taip pat daugiau nereikės visus darbus nudirbti vienai. Todėl prašau: spauskime už tai nykščius - visos trys, gerai?

Dabar šviečia saulė ir šildo neužmirštuoles po obelimi. Tad kas norės stebėti medį ir gėles iš po žemių, jeigu gali jas matyti iš viršaus?

Aš tai tikrai ne!

Tave mylinti močiutė

***

Mano mieloji kairioji koja,

kaip tau sekasi vienai be manęs? Ar ir tau išsiskyrimas taip skaudžiai gelia kaip man? Atrodo, išprotėsiu, jeigu tu nesiliausi manęs taip kankinusi.

Beveik visai neįstengiu miegoti. Praėjusią naktį net išgėriau porą gydytojo man išrašytų tablečių.

Papasakosiu mažajai Anai, jeigu ją aplankysiu, kas yra prarastos galūnės skausmai. Ji labai stebėsis, o man bus linksma žiūrėti. Patirsiu nors kartą ir visai kitokių jausmų.

***

Mieloji močiute Blum,

mama sakė, kad tu atvažiuosi mūsų aplankyti! Nuostabu, aš be galo džiaugiuosi.

Atvažiuok kuo greičiau ir atvežk ką nors dovanų. Geriausia būtų šokolado. Benis per daug sustorėjo, todėl mums jo dabar neduoda. Man irgi, nors aš visai liesutė.

Juk tai neteisinga, man atrodo.

Ana Blum Barber

***

Gyvenimas neteisingas, skundžiasi mano mažoji vaikaitė. Ji gana protinga, kaip vienuolikametė, ar tau neatrodo? O aš tikėjau, jog gyvenimas neteisingas tik kitiems, bet teisingas man. Galvojau, jog esu gimusi po laiminga žvaigžde. Matyt, būsiu suklydusi.

***

Mano mieloji kairioji koja,

ar yra dangus taip pat ir prarastoms galūnėms? Ar tu ten šokinėji amžinai žaliuojančiomis pievomis po amžinai mėlynu dangumi ir galbūt jau susiradai vieną kitą žaidimų draugą? Keletą nupjautų pėdų pirštų šokinėti ir dešinę ranką apsikabinti?

Ką nors turėti reikia visada, tiek žino visi.

Kai ateisiu ir aš, tada mudvi kartu šokinėsime po amžinai žaliuojančias pievas. Bet dabar aš dar negaliu, pažadėjau savo mažajai Anai.

***

Mieloji močiute Blum,

tu juk esi sakiusi, kad pažadus reikia tesėti, tiesa? Janas man pažadėjo rašyti. Tačiau jis to nedaro. Parašė tik kartą. Pačioje pradžioje.

Manau, Janas nedorėlis, o visi berniukai kvailiai. Aš tikrų tikriausiai niekada netekėsiu. Ar tada galėsiu gyventi su tavimi?

Iki kitos savaitės, Ana