Amžinybė manęs nejaudina

Aštri plunksna, turtingas žodynas, akiplėšiškas nuoširdumas. Sigitas Parulskis – puikiai pažįstamas skaitytojui, ieškančiam nebanalaus ir įžvalgaus kalbėjimo tiek apie amžinąsias, tiek apie kasdienes problemas. Jo tekstai, nors ir kupini kultūrinių kontekstų, dažniausiai vaizduoja žmones, kuriuos kasdien galima sutikti gatvėje. Pasakojamos istorijos savos ir gerai pažįstamos. Šeštoji Sigito Parulskio eseistikos knyga „Amžinybė manęs nejaudina“ – žvilgsnis į stingstantį dabarties laiką ir bandymas fiksuoti tikrovę, peržengiant žanro rėmus.

Naujausią autoriaus knygą sudaro trys dalys, žvelgiančios į skirtingus tikrovės klodus. Visuose rinktinės „Amžinybė manęs nejaudina“ tekstuose atsispindi platus kultūrinis žvilgsnis, atsikartojantis ankstesnės Parulskio kūrybos motyvus.

Pirmoji dalis „Stingstančio laiko kasyklos“ – sunkiai nusakomo žanro kūrinys, primenantis novelę, apysaką ir esė. Tai tarsi kūrybinė išpažintis ir rašymo eksperimentas. Šis fragmentiškiausias knygos tekstas atskleidžia Parulskį kaip eseistą, dramaturgą, dėstytoją, o kartu – kaip gyvenimo stebėtoją bei kritiką.

Antroji knygos dalis „Tarp kūno ir sielos“ – skaitytojams pažįstami tekstai, skelbti internetinėje erdvėje, čia tarsi susijungiantys į darnią visumą. Trečiojoje dalyje „Suskaldyta Europos kaukolė“ Parulskis reflektuoja kultūros klausimus, holokausto problematiką, aptaria kaip buvo priimtas jo romanas „Tamsa ir partneriai“. Rašytojas narsto Europos tapatybės dėmenis, aptaria Šarūno Saukos tapybą.


Vienu iš Lietuvos eseistikos mokyklos pradininkų laikomas Sigitas Parulskis teigia, kad jam vis sunkiau pasakyti, apie ką bus nauja knyga. Ne tik turinio prasme – jis vis labiau tolsta nuo griežtų žanro ribų, pasineria į būsenų, nuotaikų ir vaizdinių pasaulį. Todėl net iš atskirų ir skirtingų tekstų sudaryta rinktinė „Amžinybė manęs nejaudina“ skaitytojui pasirodys kaip vientisas pasakojimas apie grožį, negandą, atmintį, atsispindinčius sustingusiame laike.

Sigitas Parulskis teigia, kad nesiekia savo knyga įdiegti vienos tiesos. Anot jo, žmonės taip užsikrėtė tiesos paieškomis, kad pamiršo, ką su ja veikti – nenori nei ja mėgautis, nei iš jos mokytis. Tiesa, anot jo, neturi būti smalsumo objektas, kurį patenkinus, jos galima atsisakyti.


Sigitas Parulskis pirmąją poezijos rinktinę išleido 1990 m., o į prozos pasaulį įžengė dešimtmečiu vėliau, 2002 m. pristatydamas romaną „Trys sekundės dangaus“ ir esė rinkinį  „Nuogi drabužiai“. Šiandien jis išlieka vienu skaitomiausių lietuvių autorių, o 2004 m. jam buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.