1377-ieji...
Lietuvos valdovo Algirdo vėlė su laužo durnais kyla į dausas. Lietuva sulaikiusi kvapą.
Kokia buvo Algirdo paskutinė valia?
Kodėl Jogaila sudarė sandėrį su priešais?
Kas iš tiesų tuomet valdė Lietuvą?
Kas nužudė Kęstutį?
Ar Vytautas išdavė savo tėvą?
Koks čia motinų, žmonų, meilužių vaidmuo?
Daugybė - kodėl?..
Verpetuoja aistros, intrigos, kovos.
Romano herojai dažnai privalo rinktis panašiai kaip toj pasakoj: į kairę josi - žirgą prarasi, į dešinę suksi - atgal negrįši.
Kryžkelėje ir pati Lietuva, amžinojoje kryžkelėje tarp seno ir naujo, pagonybės ir krikščionybės, germanų ir slavų. Apie tai vienuoliktoji žinomo prozininko knyga "Amžinoji kryžkelė".
Miršta Lietuvos valdovas Algirdas. Susikerta pretendentai į sostą, ir valdovu beveik nenoromis tampa Jogaila, nes per jį neribotos įtakos siekia motina su žentu ir meilužiu Vaidila. Slaptu sandėriu garbusis karžygys Kęstutis paliekamas vienas prieš kryžiuočius. Tuo tarpu jo sūnus, nuolatinis tėvo priešgyna Vytautas, labiau palaiko ne tėvo, o pusbrolio Jogailos sumanymus. Vytauto žmona ragina jį siekti daugiau.
Žūtbūtinių kautynių su išorės priešais metu įsiplieskia vidaus kovos, kurios verčia kiekvieną tarsi kryžkelėje rinktis tarp draugystės ir išdavystės, prisitaikymo ir maišto, gailestingumo ir žiaurumo, garbės ir klastos.
Kryžkelėje ir Lietuva: tarp seno ir naujo, katalikybės ir stačiatikybės, germanų ir slavų... Amžinoji kryžkelė.
Ištrauka
Prologas
Per girios tankmę, laužydamas šakas, lenkdamas medelius, taškydamas purvus, brovėsi žvėris - galingo ir sunkaus kaip pakrauta pirklio valtis liemens, trumpomis, tvirtomis lyg rąstigaliai kojomis su skeltomis nagomis, palenkęs ilgasnukę galvą su kyšančiais dviem storais, į galus smailėjančiais, šakes primenančiais ragais, lygiu durpių spalvos kailiu. Jis išbrazdėjo į laukymę, sustojo uosdamas ir klausydamasis, sklidinas pribloškiančios jėgos ir tobulo grožio - įkvėptų dievų kūrinys, siendaužė mašina, nevainikuotas girių karalius. Visi traukiasi jam iš tako: net iltis iššiepusių vilkų gauja, net galiūnas lokys aštrianagėm letenom. Žvėris pakėlė snukį ir užbaubė lyg ką šaukdamas tokiu storu ir baisiu balsu, kad, regis, suplazdėjo lapai. Netrukus it atsakas pasigirdo, jog dar kažkas brukasi, traška per tankmę, ir po valandėlės į priešingą laukymės pusę išlindo kitas žvėris. Toks pat galingas, tokiais pat, o gal dar šiurpesniais, ragais.
Kurį laiką du taurai iš tolo dilbčiojo su neapykanta kits į kitą, šnirpšdami orą pro trūkčiojančias šnerves. Tamsių akių obuoliai pamažu grėsmingai raudo. Antrasis žvėris irgi sumaurojo, net pasišiaušė žolė ir apmirė paukščiai. Tuoj pat jam atsiliepė kurtinamu balsu pirmasis. Vienas tarsi gąsdino, o kitas rodė, kad nebijo. Vienas tarsi sakė: čia mano valdos, girdi, ko atlindai. Kitas su tuo valdų pasisavinimu nesutiko ir, neigdamas pirmojo teisę, drąsiai metė iššūkį.
Kai jau šitaip - jiedu palenkė neapkabinamus sprandus, atstatė ragus ir, pabėgėję keletą žingsnių, susitiko iš arti, nesiliesdami, tik dar grėsmingiau baubodami, niršiai šnirpšdami ir kasdami kojom žemę. Tai buvo paskutiniai perspėjimai, tačiau neatrodė, jog kuris nors gražiuoju nusileis ir pasitrauks.
Staiga abu siūbtelėjo į priekį per tą skyrusį sprindį ir surėmė ragus. įsiręžė, įtempė iki plyšimo raumenis. Išpampo gyslos kaip virvės. Ant snukių pasirodė putos. Tratėjo ragai ir kaulai. Ir veltui, nė vienam nepavyko pasistumti bent per pusę žingsnio.
Valandėlę ilsėjosi sunkiai šnopuodami, iš padilbų atidžiai sekdami vienas kitą. Ir vėl kaip susitarę puolė. Dunkst, trinkt -taranas į taraną. Dar ir dar, sienas išverstų. Susidūrę, surėmę ragus, stumdami nepastumdami visaip kraipė galvas, čia stojo piestu, čia mėgino užeiti iš šono, sukosi ratu, ardami kanopomis žolę. Kažkuris pražiopsojo akimirką, ir priešininko rago smailė brūkštelėjo per odą, palikdama žymę kaip žariją... Bet jėgos iš tiesų buvo lygios, ir niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kuo čia viskas baigsis, kai abu tokie užsispyrę.
Blizga kailiai nuo prakaito, drimba putos iš snukių. Didelės krauju pasruvusios akys kone sprogsta iš akiduobių. Siaubą keliantys baubtelėjimai panašūs į lokio riaumojimą. Žolė ištrypta iki juodumo. Ant medžių šakų tupi žiūrovai - sustingę, susitraukę, pašiurpusiom plunksnelėm paukšteliai stebi dvikovą net pražioję snapelius, neatitraukdami sustiklėjusių akučių. Dar vienas susirėmimas, ir dar. Lygūs abu!.. Taurai turėtų tai pripažinti ir pasitraukti nebaigę kovos!.. Tačiau kas juos sustabdys - per daug jau įnikę, pernelyg įsiutę, užmiršę, dėl ko kaunasi, ko gero, tokie lengvai peržengs visas ribas ir mirtinai sužeis. Taip, atrodo, kova jau darosi žūtbūtinė...
Pirmasis tauras staigiai krypteli galvą, ir antrajam triokštelėjęs lūžta vienas ragas. Sudejavęs šis atšoka, saugodamasis lemtingo dūrio. Dabar pirmasis galėtų jį nesunkiai nukauti, bet nepuola, tik paveja tolyn.
Linkstančiom kojom, visam laikui pažemintas ir nuginkluotas nugalėtasis gėdingai spūdina iš kovos lauko. O nugalėtojas tarsi griūvanti, tirtanti tvirtovė stūkso laukymės vidury - uždusęs, aptemusiu žvilgsniu, beveik nieko aplink nematydamas. Taip nusigalavęs, kad nepajėgia pakrutėti, snukio pakelti.
Tai ir neišgirsime būtino pergalės trimito... tai ne?
Pirmoji dalis
Algirdo palikimas
- Na, o tu ko tks paniuręs? - baigiant vakarieniauti Julijona pasisuko į Algirdą. - Gal sergi?
Žmonos balse negirdėti nė gaidelės susirūpinimo ar užuojautos, veikiau prasiveržęs susierzinimas, gal kaltinimas ar patyčia: suprask - ko čia niurksai, senas kerėpla, kam drumsti kitiems nuotaiką.
Lietuvos valdovo Algirdo pavargęs veidas, atidžiau įsižiūrėjus - ne taip niaurus, kaip liūdnokas ir mąslus, žvakių šviesoje tarsi dar gilesnių raukšlių išraižytas nelyg supleišėjusi seno medžio žievė, skystų žilų plaukelių ir dar gana vešlios barzdos aprėmintas, vos pastebimai virptelėjo ir mažumėlę susiraukė. Tačiau Algirdas nepratarė nė žodžio, net nekryptelėjo į Julijonos pusę.
- Aš tavęs klausiu, - pyktelėjo žmona.
Algirdas ir šį šaižoką jos šūksnį praleido tarsi negirdomis, o gal net šyptelėjo sau į barzdą.
Julijona geriau būtų nebekreipusi į jį dėmesio, bet aplinkui sėdinčių vaikų akivaizdoje pasijuto užgauta, tad turėjo žūtbūt išpešti iš vyro atsakymą. Jos blyškūs prakaulūs skruostai pasidarė dar panašesni į vanago, akys blykstelėjo - kaip strėlės susmigo.
- Gal jau apkurtai?! Tavęs klausiu - sergi, ar ką?! - spygtelėjo.
- Prasideda, - sumurmėjo kažkuris iš vaikų.
Jie, vieni jau suaugę, kiti dar ne, vieni kaštoninių akių ir tamsiaplaukiai kaip motina, kiti - lino žiedas ir šiaudas kaip tėvas, spinduliuojantys sveikata, linksmybe ir jaunyste, - visi sujudo, ėmė kilti nuo stalo ir skirstytis, palikdami niekam neįdomių, jau daugelį kartų matytų ir girdėtų pjautynių lauką patiems besiimstantiems „seniams".
- Tu pabūk čia, - paprašė motina Jogailos, tačiau šis tik papurtė galvą, atsainiai mostelėjo ranka ir pasišalino su visais.
Netikėtai, taip nieko ir neatsakęs, nieko nepaaiškinęs, sukruto kilti iš užstalės ir pats Algirdas, veikiausiai nebenorėdamas toliau klausytis ir tuo - tyčia ar ne - dar labiau įžeisdamas žmoną. Ir vėl karšta pykčio banga plūstelėjo jai į skruostus, galvą, rankas, krūtinę, net supurtė.
- Kur? Sėdėk! Mums reikia pasikalbėti.
- Apie ką? - paklausė Algirdas jau atsistojęs, nežiūrėdamas į ją ir nerodydamas jokio noro tęsti pokalbio.
Julijona mielai būtų rėžtelėjusi jam nagais.
- Apie viską. Ir prašau bent kartą išklausyti. Tai ne, dar tyčiojasi. Kas tau yra, norėčiau žinoti. Kiek čia mums gadinsi gyvenimą? Visąlaik paniuręs, užsisklendęs, žodžio neišpeši, ką jau kalbėti apie kokį nors meilumą man ar vaikams... Atvyksta pasiuntiniai, dvariškiai, o jis net nepriima. Vadams būtina pasitarti dėl vasaros žygių, o didysis kunigaikštis tik mykia - nežinau. Lovoj užsiklos iki ausų, net labos nakties nepasakys, ir šnarpščia. Ar tai vyras? Ne, tik rąstas...
Algirdas kantriai kentė draskymą, tik nežymiai pasimuistė.
- Be pykčio tu negali, - ramiai tarstelėjo, palinguodamas žilę.
- Kas nutiko, kelintą kartą klausiu? Jei nesveikas, tai pradėk gydytis pagaliau. Arba pavesk reikalus kitiems. Kodėl nieko nedarai pats ir kitiems neleidi?
- Gal tau? - pašaipos čia buvo daugiau nei žodžių. - Labai norėtum.
- Deja, nenoriu, nors galėčiau! Betgi yra Jogaila.
- Kada jis liausis trynęsis su vergėmis?
- O ką gi jam daryti, jaunam sveikam vyrui? Jei tu niekaip negali išrinkti nuotakos...
- Pamanyk, nebenukenčia... Mažiau drybsotų, daugiau jodinėtų. Kai išmoks puikiai valdyti žirgą, kad nebeištrenktų iš balno, tada galės imtis ir valstybės...
- Ir vėl nusišneki, matyt, visai suminkštėjo smegenys nuo senatvės... Paklausyk, tikrai esi panašus į ligonį. Kodėl nenori pasirodyti tam vokiečiui gydytojui, gal kraują nuleistų? Totoriai atgabena stiprinančios šaknies, pagertum jos trauktinės ar dar ko. Pagaliau galėtum pasitarti kad ir su žolininke, juk tos raganos ir burtininkės šį tą išmano!
- Ne mane reikia stiprinti, o Vilnių, Lietuvą! Šiemet pirmą kartą per amžius kryžiuočiai pasiekė sostinę, o mes teišgalėjom užsidaryti pilyje ir atsipirkti dovanomis. Kokia gėda! Koks pažeminimas! Atplūdę vieną kartą, jie po pusmečio ar metų pasirodys ir kitą, trečią. Štai ko sulaukiau į gyvenimo galą. Kardas jau nukreiptas į pačią tėvynės širdį. O aš maniau, kad esam stiprūs kaip niekada. Koks aklumas! Negaliu, negaliu sau atleisti, - plakė ir plakė save, ko niekad anksčiau nedarydavo, Algirdas.
- Et, kas tas Vilnius - tikra skylė! - lengvabūdiškai, dviem žodžiais, tarsi kokią maršką sutrypė Julijona. - Puikiai galėtume gyventi kad ir Kijeve, kur šilčiau, kur atplaukia laivai net iš Konstantinopolio su šilku, kvepalais, prieskoniais. Beje, iš Kijevo būtų arčiau tvarkyti Rusios reikalus.
