Amžinasis smuikininkas

Lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio proza dažnai apibūdinama kaip vienas brandžiausių realizmo pavyzdžių. Tačiau ypač jo rašytose legendose autorius labiau linko į romantizmą. Knygoje „Amžinasis smuikininkas“ – daug ankstyvųjų A. Vienulio kūrinių, kuriems didelę įtaką padarė kelionės ir gyvenimas toli nuo Lietuvos.

Žmogus ir aplinka, gebėjimas išgyventi, pajusti gamtos grožį, rasti egzistencijos prasmę – tokios nuotaikos itin dažnos A. Vienuolio legendose, apsakymuose, kuriuos skaitytojai ras knygoje „Amžinasis smuikininkas: apsakymai, apysakos, legendos“.

Legendas „Amžinasis smuikininkas“ ir „Užkeiktieji vienuoliai“ bei keletą kitų autorius parašė įkvėptas gyvenimo Kaukaze, kur atliko vaistininko padėjėjo praktiką. Kaukazo ir kitų Rytų tautų motyvai, išgirstas ar perskaitytas folkloras, pasakojimai apie įvairias vietoves padėjo A. Vienuoliui tiek gyvenime, tiek kūryboje šiek tiek atitrūkti nuo buities ir jos vaizdavimo. Fantastiniai vaizdiniai ir visiškai kitokia, kur kas puošnesnė kalba itin būdinga šiai A. Vienuolio kūrybos daliai.

Prie legendų, paremtų Rytų tautų folkloru A. Vienuolis grįžo ir kur kas vėliau, jau po Antrojo pasaulinio karo. Tuomet jis sukūrė legendas – „Kruvino keršto uola“ (kabardinų), „Gražuolės Lalos kalnas“ (azerbaidžaniečių), „Mieganti Ararato mergelė“ (armėnų) ir „Samgorio dykuma“ (gruzinių liaudies motyvais). Taip pat sukūrė keletą lietuvių folkloru paremtų legendų: „Anykščių padavimai“, „Šventavartė“, „Naglio kalno lobiai“, „Medvėgalio pilis“, „Platelių ežero paslaptis“.

Vis dėlto net ir šiuose kūriniuose nesunku pajusti A. Vienuoliui būdingiausią žmogiškojo vienišumo motyvą, asmenybės konfliktą su visuomene ar jos primestomis normomis. Rašytojas buvo vienas pirmųjų, pradėjusių nagrinėti toli nuo Tėvynės atsidūrusio žmogaus, inteligento problemas. Žinoma, tam jį įkvėpė ir asmeninė patirtis.

Kartais manoma, kad legenda „Užkeiktieji vienuoliai“, kuri buvo tarp ankstyvųjų autoriaus kūrinių, turėjo įtakos jo pseudonimui. Tačiau pats autorius yra pasakęs, jog Vienuoliu pasivadino, nes jautėsi vienišas. Buvo pasirašęs Vienuliu, tačiau redaktoriai ištaisė į Vienuolį.

Antanas Vienuolis (tikr. Žukauskas, 1882–1957) – lietuvių prozininkas, rašęs apsakymus, apysakas, noveles, legendas, dramas, memuarus, romanus. Jis laikomas vienu ankstyviausių ir reprezentatyviausių literatūrinio realizmo atstovų. Vis dėlto sovietinės valdžios spaudžiamas rašė ir ideologijai palankių kūrinių, todėl kartais vertinamas dviprasmiškai. Tačiau autoriaus indėlis į lietuvių literatūros raidą – milžiniškas, ypač turint galvoje garsiausią jo apsakymą „Paskenduolė“, kuris ne tik yra vienas geriausių realizmo kūrinių, bet ir puikiai atskleidžia laikmečio dvasią bei vidinius ir aplinkos konfliktus.