Epinio-pasakojamojo žanro apysaka-sakmė "Amžinasis Lietuvos vainikas", kurioje remiantis istoriniais šaltiniais yra beletrizuotai vaizduojama mūsų krašto praeitis, romantizuotai piešiami Lietuvos valdovų paveikslai, parodoma jų išmintis, įžvalgumas diplomatijos baruose, išryškinamas kilnumas, pasiaukojimas sunkiomis sąlygomis kuriant valstybę, ją stiprinant, ginant, tvirtinant.
Kūrinyje daugiausiai dėmesio skiriama Mindaugo Lietuvai.
Įvadas
ĮVADAS
Lietuviai - žemaičiai - paskutiniai Europos pagonys, kuriems pagrįstai priskiriamas Europos išgelbėtojų nuo Čingischano Aukso Ordos užkariautojų vardas. Nė viena tauta negali pasigirti laimėjusi tiek mūšių su mongolų chanais, nė viena tauta nėra turėjusi tokių šaunių karių raitininkų, kaip mes. O kiek kartų teko pakelti kalaviją prieš kryžiuočių riterius. Niekas kitas, kaip žemaičiai, taip patikimai nebuvo atrėmęs įsiveržusių svetimšalių. Šešis amžius be paliovos, visomis įmanomomis kryptimis užkariautojai brovėsi į šalį. Grobikai buvo ir teutonų riteriai iš Vakarų, ir Čingischano mongolai, ir lenkai - iš Pietų, rusai - iš Rytų, švedai - iš Šiaurės.
Lietuvių - žemaičių priešai - kryžiuočių riteriai, carinė Rusija, senasis Jėzuitų ordinas, - patyrę baltų ištikimybę savo pagoniškajam tikėjimui ir nepalaužiamą ryžtą žūtbūtiniai ginti savo įsitikinimus, griebėsi intelektinio karo - rašė ir platino priešišką literatūrą, papirkinėjo žmones, t. y. naudojo plunksnos ir pinigų galią. Jie ne tik prievartavo moteris, iš tėvų grobė vaikus, plėšė žmones, žudė, bet ir norėjo visiškai ištrinti lietuvių - žemaičių tautą iš istorijos atminties. Stengėsi išdildyti bet kokį pėdsaką, primenantį, kad kitados gyvavo Lietuva - Žemaitija. Norėdami atimti šiai tautai bent mažiausią teisę į nepriklausomybę, priešai kūrė istorijos pakaitus, klasta ir smurtu rengė prielaidas, kad galėtų tariamai legaliais būdais pavergti jos žemes.
Kelis amžius truko kova. Pagaliau karų išvarginti lietuviai - žemaičiai nenoromis, bet vis dėlto pakluso krikščionybės įvedimui. Tapę krikščionimis, katalikybę jie išpažino taip pat uoliai, kaip anksčiau stabmeldystę. Už ištikimybę katalikų tikėjimui juos nuožmiai persekiojo ir žiauriai baudė stačiatikiai rusai. Galiausiai sužalota ir išsekinta Lietuva - Žemaitija tapo nepastebima istorijai. Vis dėlto ji niekam niekad nesižemino, kovojo, dirbo ir išliko.
Kaip gyvenome, dirbome, kovojome prieš šešis, septynis šimtmečius, prieš tūkstantmetį? Mūsų tautos istorijos šaltiniai skurdoki, todėl istorikams tenka remtis rusų, vokiečių, lenkų, švedų ano meto kronikomis. Taigi šaltiniais tautų, su kuriomis kariavome, nuo kurių antpuolių gynėmės. Užkariautojo kronininkas visada palankus savo valdovui ir jo „žygius" visada pagražina. Gal todėl mes vis nebaigiame rašyti tikrosios savo istorijos.
„Patys lietuviai teisingiau parašytų Lietuvos istoriją", - rašo „litvomanu" vadinamas Poznanės universiteto profesorius I. Ochmanskis savo neplačioje „Lietuvos istorijoje".
Uždavinys patiems lietuviams parašyti tikrą Lietuvos istoriją yra pribrendęs.
Lietuvos priešai siekė sunaikinti Lietuvos valstybę, jos gentis ir jų žemėse apsigyventi. Lietuvos naikintojai niekuomet teisingai ne¬aprašė savo aukų. Tačiau tikroms žinioms prasimušti per šimtmečius susiklosčiusius melo šarvus yra sunku.
Šioje knygoje mes taip pat nepretenduojame į paskutinįjį žodį, nepretenduojame į Tikrąją istoriją parašiusiųjų titulą. Tai tik įvairiais šaltiniais paremta istorijos sakmė. Gal kai kur prasilenkėme ir su istorine tiesa, tačiau labai norėtume, kad daug metų rašoma mūsų tautos istorija būtų objektyvesnė, pilnesnė, tikresnė, ir ją skaitydami mūsų vaikai ir vaikaičiai ne tik daugiau sužinotų, bet galėtų iš praeities pasisemti stiprybės, mokytųsi patriotizmo, suvoktų, jog esame Europos tauta su savo didžia ir garbinga praeitimi. Mūsų šaknys yra senos, gilios, tvirtos ir jos yra čia - prie Baltijos.
Ištrauka
PALANGOJE
Po Kartenos sudeginimo buvo praėję beveik dešimt merų. Vidmanto Palanga vis nepasidavė kryžiuočiams, nors ne kartą dėl jos buvo taip kautasi, kad per žuvusiųjų lavonus priešas negalėdavo perlipti. Kas žmonėms teikė tiek jėgų? Gal tai, kad nuo amžių Palangos pajūryje kilo į padanges šventosios ugnies dūmai, nešdami dievams žmonių aukas ir maldas, kad skaisčiosios vaidilutės dieną ir naktį neleido užgesti aukurui, gražiabalsiai vaidilos nedavė dievų garbės giesmėms nutilti. Turbūt dėl to dievai neapleido jų globai atsidavusių ir jų valios klausančių palangiškių.
1347 m. Rasos šventės švęsti į Palangą suplaukė ypač daug žmonių. Kiekvienas pajėgesnis išsirengė padėkoti dievams už pasisekusius saviškių žygius prieš patį to meto plėšriausią priešą - kryžiuotį. Prūsijoje nusiaubtos jų žemės, o Latvijoje apsupti kalavijuočiai...
Todėl pro medžių viršūnes į dangų veržiasi tiršti aukų dūmai, baltų drobių rankovėmis plevena iškeltos vaidilučių rankos, aidi giesmės.
Už tvoros stovi Vidmanto karių parvarytas vergų būrys. Visai pražilęs vaidila Alseika, vyriausias Palangos žynys, kalba maldą:
- Dievai aukščiausieji, už jūsų didžią globą ir pagalbą šiandien jums paaukojame gausią auką: plėšikų žmogžudžių kraujas tepermaldauja jūsų rūstybę, teišmels palaimą mūsų žemei ir šventajai Gediminaičių, mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santarvei! Kraukite, vyrai, aukštus laužus: tegul šitie kraugeriai su kryžiuotomis skraistėmis atsilygina už išžudytą kunigo Žygimanto šeimą, už gyvųjų skriaudas, už kančias vergijoje. Už tuos šaunius prūsų karžygius, kuriuos jie negailestingai privertė vergauti, gyvus sudegino! Tegul tokia auka permaldaus dievus, kad prakeiktas grobikų riksmas daugiau niekada nepasikartotų, miškų gaisrų dūmai netemdytų mūsų padangės, nebeaidėtų žudomų žmonių klyksmai. Tegul jie nusineša visas nelaimes į Pykuolio požemį, patys su jomis teprasmenga amžiams į pragarus!
Vaidilos balsas drebėjo, rankos grėsmingai gniaužėsi, rodydamos į kalvos papėdėje gulinčius surištus kryžiuočių riterius. Jo piktai žaibuojančios akys matė ne tik tuos belaisvius, matė visas tautos nelaimes, įvykusias per jo netrumpą amžių.
Vienas riteris, išgirdęs vaidilos grasinimus, išbalo. Kiti, nesuprasdami, kas aplinkui dedasi, gulėjo apsiblausę, kiekvienas savo minčių prislėgtas. Belaisvių būryje daug kas ėmė garsiai raudoti.
O vyrai maldininkai vilko prie dievinęs malkas, ritinio dervos statines, krovė laužus. Vaidilutės kurstė šventą ugnį, tik pati jauniausioji vos judėjo prie aukuro. Jos tamsiai mėlynose akyse po ilgomis blakstienomis žvilgėjo ašaros. Vaidila Alseika, priėjęs prie našlaitės, padėjęs ant galvos rankas tarė:
- Neverk, Birutėle, šiandien tavo tėvelių ir brolelio su sesele vėlės linksmai puotaus - jiems patarnaus jų žudikų vėlės, - kalbėjo ramindamas, bet vaidilutės galvelė palinko dar žemiau, ilgos iki kelių kasos nusviro ligi žemės, ir ji užsidengė veidą rankomis.
Pakilo vaidilos antakiai, jis kažką suprato:
- Gerai, vaikeli, eik į trobelę, pailsėk. Kai palengvės, sugrįši. Vaidilutė pabučiavo jo ranką, nulipo nuo kalvos žemyn. Reikėjo praeiti pro belaisvius, gulinčius riterius ir kitus. Priėjusi prie jų sustojo, atidžiai pažiūrėjo, paskui greitai nusisuko ir dingo tarp medžių. Netrukus grįžo su ąsočiu ir krepšeliu. Nusižiūrėdama labiausiai suvargusiems ėmė dalyti duoną ir žuvis.
„Gerti", - išgirdo už savo nugaros. Atsigręžusi pamatė vieną iš riterių tiesiantį į ją surištas rankas. Kai pažvelgė, tas pakartojo: „Gerti".
Mergaitė sumišo, nė pati nepajuto, kaip pakišo ąsotį prie jo lūpų. Belaisvis atsigėrė. Tiesė rankas ir kiti, ir tiems davė atsigerti. Greitai išdalijo, kiek ko turėjo, ir nuėjo šalin. Krūptelėjo: per visą šilą nuaidėjo skardus rago balsas. Sudundėjo žemė po žirgų pasagomis - artėjo raiteliai. Pažino savuosius.
Pirmieji jojo skydais prisidengę, už jų - aukštas, spindinčiais šarvais raitelis. Virš šalmo žvilgėjo puikios paukščio plunksnos. Juodbėris jo žirgas buvo gražus ir eiklus, prie šono kabojo kardas.
Greta puikiojo raitelio tarp jojusiųjų vaidilutė pažino savo dėdę Vidmantą, Kartenos kunigą Tarvydą ir dar keletą matytų veidų.
- Kęstutis! Didysis mūsų kunigaikštis Kęstutis! - ėmė šaukti šventovėje ir aplinkui, o moterys pasileido bėgti: gal pamatys savuosius!
Vaidilutė prisiminė, kai ilgais žiemos vakarais vaidila kankliuodamas dainuodavo apie Kęstutį. Pati ne kartą meldė dievus, kad globotų jį žygiuose ir laimėtų kovose. Vėl ji pažvelgė į surištus svetimuosius riterius.
