Amžiams atskirti nuo grožio

"Amžiams atskirti nuo grožio. Gyvenimas, mirtis ir viltis Mumbajaus lūšnynuose" - tai tikra istorija apie skurdžiausius Mumbajaus miesto gyventojus, jų niūrią buitį ir skaudžius likimus. Autorė įtaigiai ir vaizdžiai dėlioja epizodus iš lūšnyno kasdienybės, leisdama viską stebėti iš labai arti, kartu išgyventi kiekvieną šių žmonių patirtį: nuo skausmo dėl karčios neteisybės iki mažų netikėtų pergalių džiaugsmo.

Katherine Boo, The New Yorker žurnalistė, pastaruosius dvidešimt metų rašė reportažus apie vargšų bendruomenes, gyvendama kartu su jomis ir apmąstydama, kaip visuomenėje paskirstomos galimybės ir kaip žmonėms išbristi iš skurdo. Jos reportažai buvo apdovanoti MacArthurų fondo premija "Už talentą", National Magazine premija "Už ateities rašinius" ir Pulitzeriopremija už tarnavimą visuomenei.
K. Boo išmoko rašyti pasakojimus dirbdama Washington City Paper. Ji taip pat dirbo redaktore The Washington Monthly ir beveik dešimt metų reportere ir redaktore Washington Post. Tai yra jos pirmoji knyga.

"Rahulas buvo išmokęs verslumo iš savo motinos Ašos - moters, kurios Abdulo tėvai kiek prisibijojo. Ji buvo ištikima politinės Šiv Senos partijos narė, daugiausia tos partijos narių buvo hinduistai, gimę Maharaštroje, Mumbajaus valstijoje. Kadangi didžiajame Mumbajuje gyveno beveik dvidešimt milijonų žmonių, vyko nuožmi kova dėl darbo ir būsto, tad Šiv Sena kaltino imigrantus iš kitų valstijų, kad šie atima galimybes, teisėtai priklausančias čia gimusiems žmonėms. (Partijos steigėjas - aštuoniasdešimtmetis Balas Takerėjus pritarė Hitlerio etninio valymo programai.) Dabartinė opi Šiv Senos problema buvo apvalyti Mumbajų nuo imigrantų iš vargingų Indijos valstijų. Partijos priešiškumas miesto musulmonų mažumai buvo ilgalaikiškesnis ir nuožmesnis. Todėl Abdulo šeima - musulmonai iš vargingos Utar Pradešo valstijos - buvo dvigubai įtaresni.
Rahulo ir Mirčio draugystė pranoko etnines, religines ir politines skirtybes bei kliūtis. Mirčis kartais pakeldavo kumštį ir sušukdavo Šiv Senos pasisveikinimą: "Džai Maharaštra!" - kad prajuokintų Rahulą. Abu devintokai net ėmė supanašėti, nusprendę užsiauginti ilgus banguotus kirpčiukus ir nusibraukti juos nuo akių kaip filmų aktorius Adžajus Devganas.
Abdulas pavydėjo to artimumo. Vienintelis jo lyg ir draugas buvo benamis penkiolikmetis berniukas Kalu, oro uoste tuštinantis šiukšlių dėžes. Bet Kalu dirbdavo naktimis, kai Abdulas miegodavo, ir jie jau nebepasikalbėdavo.
Labiausiai Abdulas buvo prisirišęs prie savo dvejų metų broliuko Lalu, ir tai pradėjo jam kelti nerimą. Klausydamasis Bolivudo meilės dainų, jis galėjo tik patvirtinti, kad jo paties širdis yra pernelyg maža. Jis niekada per daug nesiilgėjo merginos, tad, nors buvo įsitikinęs, kad myli savo mamą, šis jausmas neužliedavo jo kaip didžiulis šuoras. Tačiau akyse sužvilgėdavo ašaros tik žiūrint į mažąjį Lulu, kuris buvo toks bebaimis, koks Abdulas - krūpčiojantis iš baimės. Išpampusios žiurkės apkandžiodavo jam skruostus, pakaušį.
Ką daryti? Kai sandėliukas tapdavo pernelyg prigrūstas, o taip nutikdavo pelningais mėnesiais, tokiais kaip šis, atliekos būdavo kraunamos lūšnelėje ir tada atsėlindavo žiurkės. Bet kai Abdulas palikdavo atliekas lauke, jas nudžiaudavo atliekų rinkėjai, o jis nepakentė du kartus mokėti už tą pačią šiukšlę."

Iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė

IŠTRAUKA

1. Anavadis

Sustabdykime tą akimirką, kai žuvialūpis pareigūnas pamatė Abdulą policijos nuovadoje. Atsukime juostą atgal: Abdulas bėga atbulas, tolsta nuo nuovados ir oro uosto namų link. Matome, kaip liepsna apima neįgalią moterį, pasipuošusią tunika rausvomis gėlytėmis, nuo ugnies susitraukusia ant grindų iki degtukų dėžutės dydžio. Regime Fatimą likus kelioms minutėms iki to nutikimo, šokančią su ramentais pagal gergždžiančią meilės dainą, subtilūs jos bruožai sveikutėliai. Dar atsukame juostą atgal, prieš septynis mėnesius, ir sustojame ties paprasta 2008 metų sausio diena. Tai viltingiausias metas, koks tik yra buvęs per visus tuos metus, kai didžiausiame šalies mieste, priglaudusiame trečdalį planetos vargšų, ėmė kilti lūšnynas. Šalyje, dabar apsvaigusioje nuo plėtros ir apyvartinių lėšų.

Aušra brėško pro rūką, kaip įprasta sausį, - medinių aitvarų ir didžiausių šalčių mėnesį. Kadangi visiems šeimos nariams trūko vietos sugulti ant grindų, Abdulas miegodavo smėlėtoje aikštėje, kuri metų metus jam atstojo lovą. Jo motina atsargiai peržengdavo vieną jaunesnį jo brolį, paskui kitą, tada pasilenkdavo Abdului prie ausies.

- Kelkis, kvaily! - sakydavo gyvai. - Ar manai, kad tavo darbas - sapnuoti?

Prietaringoji Zerunisa pastebėjo, kad šeimai pelningiausios dienos būdavo tos, kurias ji pradėdavo užgauliodama savo vyresnėlį. Sausio pajamos buvo lemtingos pastarojo meto Huseinų planui išsikelti iš Anavadžio, tad ji nusprendė keiksnoti jį kasdien.

Abdulas atsikėlė beveik neaimanuodamas, nes jo motina pakentė tik savo pačios aimanas. Be to, tai buvo lengvai prabėganti valanda, kai Anavadžio jis nekentė mažiausiai. Blyški saulė lyg žėručiu pasidabravo srutų ežerą, kurio tolimame gale susisukusios lizdus papūgos perrėkė reaktyvinių lėktuvų gausmą. Netoliese kaimynų lūšnelės gyventojai, susibūrę prie latako čiaupo, drėgnais skudurais prausė savo kūnus. Vaikai, ryšintys mokyklinių uniformų kaklaraiščius, tempė nuo bendro čiaupo vandens ąsočius. Apatiška eilė nusidriekė nuo gelsvai rausvo betoninio viešųjų tualetų bloko. Net ožkų akys buvo mieguistos. Tai buvo intymios ir šeimyniškos akimirkos prieš traukiant ieškoti savo mažutės rinkos nišos.

Vienas po kito statybininkai patraukė į žmonių prigužėjusį sklypą, kur prižiūrėtojai rinkosi dienos darbuotojus. Jaunos mergaitės pradėjo iš purienų pinti girliandas, kad įsiūlytų jas nupirkti prie greitkelio, vedančio į oro uostą. Vyresnės moterys siuvo iš lopų rausvas ir mėlynas medvilnines dygsniuotas antklodes kompanijai, kuri mokėdavo vienetinį atlygį. Mažoje, tvankioje ir įkaitusioje plastiko liejykloje vyrai apnuogintomis krūtinėmis suko mechanizmą, kuris spalvotus karoliukus paversdavo ornamentais, pakabinamais ant automobilių galinio vaizdo veidrodėlių - besišypsančiais ančiukais ir rausvomis katėmis su brangakmenių apykaklėmis, nors negalėjo net įsivaizduoti, kad kas nors kur nors šiuos nupirks. Ir Abdulas, užsitempęs purvinus marškinius ant kaulėtos nugaros, tupėdamas aikštėje pradėjo rūšiuoti per dvi savaites įsigytas atliekas.

Jo požiūris į kaimynus buvo toks: „Kuo geriau aš jus pažinsiu, tuo labiau jūsų nemėgsiu ir tuo labiau jūs nemėgsite manęs. Taigi laikykimės kas sau." Tačiau pasinėręs į savo darbą, kaip šį rytą, jis įsivaizdavo savo anavadiečius draugiškai plušančius greta.

ANAVADIS PLYTĖJO UŽ dviejų šimtų jardų nuo Saharo oro uosto greitkelio, - ruože, kur kaip tik susidūrė senoji ir naujoji Indija, ir naujoji buvo priversta vėluoti. Visureigių vairuotojai piktai signalizavo dviratininkams išvežiotojams, pasipylusiems iš lūšnyno vištų parduotuvės, kiekvienas jų vežė padėklą su trimis šimtais kiaušinių. Pats Anavadis niekuo neišsiskyrė iš kitų Mumbajaus lūšnynų. Kiekvienas namukas buvo pakrypęs, suzmekęs, tad jei pasitaikydavo koks nors bent kiek mažiau kreivas, jis atrodė beveik tiesus. Nešvarios nuotekos, srutos ir ligos, rodės, ir yra gyvenimas.

Lūšnynas įsikūrė 1991 metais, pirmieji jame apsigyveno darbininkai, atriedėję sunkvežimiais iš pietinės Indijos valstijos Tamil Nadu remontuoti pakilimo ir nusileidimo takų tarptautiniame oro uoste. Baigę darbą, jie nusprendė pasilikti netoli oro uosto ir viliojančių jo statybų perspektyvų. Rajone, kuriame buvo maža laisvos erdvės, pažliugusi, pilna gyvačių, krūminga vietovė kitapus gatvės, vedančios iš tarptautinio terminalo, atrodė mažiausiai netinkama gyventi.

Kiti varguoliai manė, jog ši vieta pernelyg drėgna, kad joje būtų galima įsikurti, bet tamilai pradėjo triūsti, kirsti krūmus, kuriuose glaudėsi gyvatės, kasti purvą iš sausesnių vietų ir krauti jį ant dumblo. Po mėnesio jų bambukiniai poliai liovėsi dribę, nes buvo įkalti į žemę. Užmetę ant tų polių tuščius cemento maišus ir taip juos uždengę, jie įkūrė gyvenvietę. Gretimų lūšnynų gyventojai davė jai vardą: Anavadis - annas kraštas. Annas - pagarbus tamilų kalbos žodis, kuriuo vadinami vyresnieji broliai. Plačiau paplitę buvo ne tokie pagarbūs žodžiai tamilų migrantams apibūdinti. Bet kiti varguoliai miestiečiai buvo matę, kiek prakaito išliejo tamilai, kol atkovojo kietą žemę iš pelkės, tad šis darbas jiems pelnė tam tikrą pagarbą.

Po septyniolikos metų beveik nė vienas šio lūšnyno gyventojas nebebuvo laikomas vargšu pagal oficialius Indijos standartus. Anavadiečiai veikiau buvo tarp milijono indų, nuo 1991 metų išvaduotų iš skurdo, mat maždaug tuo pat metu, kai kūrėsi mažutis lūšnynas, centrinė valdžia liberalizavo ekonomiką. Taigi anavadiečiai buvo šiuolaikinės globalios kapitalizmo rinkos istorijos žavingiausio sėkmės pasakojimo dalis, - ir tas pasakojimas vis dar tebesitęsia.