Alytaus kapinynas - christianizacijos šaltiniai

Monografija „Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai“ paruošta pagal Europos archeologijoje priimtą šveicarų archeologo Žano Polio Gardeno archeologijos teoriją. Joje yra dvi pagrindinės dalys. Vieną dalį sudaro autoriaus analitiniai tyrinėjimai ir jų sintezė (įvadas; radinių klasifikavimas, tipologija ir chronologija; laidosena; alytiškių christianizacija XIV a. pabaigoje – XVII a.). Kitą dalį sudaro autoriaus paruoštas archeologijos šaltinis – Alytaus kapinyno kasinėjimų medžiaga (kapų aprašai su grafinėmis iliustracijomis; radinių katalogas; radinių nuotraukų lentelės). Pagrindinis monografijos tikslas – parodyti archeologijos duomenų reikšmę tyrinėjant Lietuvos christianizacijos procesą.

Monografija „Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai“  turėtų būti naudinga ne tik archeologams, bet ir istorikams, menotyrininkams, kultūrologams, religijotyrininkams bei kitiems, besidomintiems Lietuvos istorija. Kai kurios monografijos dalys gali būti mokymo priemonė universitetų studentams.

PRATARMĖ

1984 m. kovo mėnesio pabaigos vėlyvą šeštadienio vakarą, vos sugrįžus iš pasivaikščiojimo po Alytaus piliakalnio apylinkes ir dar nespėjus nusivilkti striukės, mano namuose suskambo telefonas. Klausimas, ar tai aš, tas pats archeologas, ir ką žinau apie kapinyną, esantį naujai suplanuotoje Saulės gatvėje, buvo labai netikėtas, nes prieš gerą valandą buvau praėjęs pro tą vietą. Skambino alytiškė Zita Biekšienė. Tokia jau daliajai teko, kad miesto valdžia paskyrė sklypą gyvenamajam namui statytis, o Merkinės gatvės (senovėje - kelias į Merkinę) senbuviai iš karto pradėjo gąsdinti ir gėdinti, kad naujakurių sodyba bus ant žmonių kaulų pastatyta. Nuovoki moteris susirūpino ir laiku ėmėsi žygių išsiaiškinti, ar tinkama ši vieta namui. Nieko konkretaus jai negalėjau pasakyti, nes iki to laiko jokių duomenų apie šią vietą neturėta. Paprašiau, jeigu ką nors aptiks, pranešti. Kartu pradėjau ieškoti duomenų. Jų pavyko surasti Aleksandro Polujanskio darbe „Kelionės po Augustavo guberniją". Šis autorius buvo miškininkystės specialistas. Nors Alytaus dalis, kuri mus domino, nepriklausė Augustavo gubernijai, tačiau Polujanskis ją trumpai aprašė. Jis paminėjo pasakojimą, kad prie miesto vykęs mūšis su švedais ir kad prieš dvidešimt metų, t. y. apie 1839 metus, per varstą nuo miesto (kelio varstas prilygo 1,067-1,080 km) atrasti išsikišę žmonių kaulai. Nurodyta, jog jie rasti smėlingoje plokštumoje. Po atidesnio apžiūrėjimo kažkurio dalyvio pastebėta, kad griaučiai buvę suguldyti simetriškai į apskritimą, o kojomis į vieną tašką, kaip rato stipinai. Pasak pasakotojo, tai rodė bendrą karių kapą. Toliau pažymėta, kad su šiais žmonių palaikais buvę pasielgta pagarbiai. Žmonės susirinkę Vėlinių dieną į bažnyčią ir vadovaujami kunigo nuėję į tą vietą. Iškasę didelę krūvą kaulų. Po gedulingų pamaldų žmonių palaikai buvę palaidoti specialiai iškastose duobėse (Potujanski, 1859, p. 296). Nors aprašymas nėra detalus, tačiau smėlinga plokštuma, nurodytas atstumas ir gausybė žmonių kaulų

vienoje vietoje leido manyti, kad tai galėjo būti vieta prie Merkinės gatvės. Deja, šie duomenys neteikė vilčių, jog tai gali būti vertingas archeologijos paminklas.

Po kelių savaičių ta pati moteris vėl paskambino. Buvo šiek tiek pasipiktinusi ir gerokai susijaudinusi. Pradėjo kasti pamatams duobę ir jau pačiame paviršiuje pradėjo verstis žmonių kaulai. Prašė, kad tuos kaulus susirinkčiau ir namo vietoje skubiai atlikčiau kasinėjimus, o jeigu ne - tegul miesto valdžia paskiria sklypą kitoje vietoje. Iš tiesų, didelių pastangų dėka pavyko pasiekti, kad jai sklypas buvo gana operatyviai paskirtas kitoje vietoje. Štai taip buvo aptiktas didžiausias XIV a. pabaigos-XVII a. kapinynas Lietuvoje.

Padėkos. Didžiausią padėką noriu pareikšti poniai Zitai Biekšienei. Bejos savalaikio pranešimo Lietuvos archeologijoje Alytaus kapinyno medžiaga galėjo būti visiškai kitos kokybės ir kiekybės. Labai sudėtinga būtų buvę dirbti be Alytaus vaikų dailės mokyklos mokytojo Vytauto Ledo paramos. Jo pastangomis kasinėjimuose braižytojais dirbo šios mokyklos moksleiviai (1984 m. Alytaus vaikų dailės mokyklos auklėtiniai R. Diržys ir A. Janušonis, 1985 m. - D. Baublytė, A. Janušonis, D. Platūkis, R. Stankevičius, 1986 m. - K. Martinkus, V. Matulevičius, S. Rimkevičius). Kai kurie iš jų vėliau tapo žinomais menininkais ir architektais. Ačiū Tau -Vytautai, ačiū Jums mieli braižytojai. Dėkoju ir visiems kasėjams, negailėjusiems savo jaunatviškų jėgų. Ypač esu dėkingas tuometiniam Alytaus kraštotyros muziejaus direktoriui Algiui Rybeliui už paramą ir vos ne idealiai sudarytas darbo sąlygas. Ruošiant šį darbą spaudai, labai daug prisidėjo būsimasis architektas Lukas Gadeikis, kuris naujai perdarė pirminę fiksacijos medžiagą ir sudarė kapų situacijos schemą. Nemažai prisikankino darydamas nuotraukas iš mano negatyvų Lietuvos istorijos instituto fotografas Romas Mičiūnas. Abiem nuoširdžiai dėkoju.