Alternatyvus religingumas sovietinėje Lietuvoje: bendruomeniškumo formų kaita

Remiantis humanitarinių ir socialinių mokslų įžvalgomis apie visuomenės modernėjimo ryšį su religijos įvairovės plėtra ir bendruomeniškumo kaita, knygoje „Alternatyvus religingumas sovietinėje Lietuvoje: bendruomeniškumo formų kaita“ analizuojamos visuomenės modernėjimas pasitelkus vėlyvojo sovietmečio Lietuvos alternatyviojo religingumo atvejį ir religinių tinklų plėtros bei tinklinės bendruomenės perspektyvą, galinčią atskleisti esminius religinio bendruomeniškumo kaitos aspektus. Monografijos tikslas – ištirti Lietuvos vėlyvojo sovietmečio alternatyviojo religingumo tinklus, bendruomeniškumo pobūdį ir bendruomenės konstravimo praktikas.

Kelių vėlyvojo sovietmečio Lietuvoje veikusių religingumo grupių (šiuolaikinių pagonių, neošamanų, bahajų, krišnaitų, Rytų religijų sekėjų) atvejų tyrimų pagrindu siekiama išanalizuoti socialiuose ir humanitariniuose moksliniuose tyrimuose išryškėjančią bendruomenės sampratų ir religinių bendruomenių problematiką, šių bendruomenių formas visuomenės modernizacijos ir sociokultūrinės situacijos kontekste; atlikti Lietuvos vėlyvojo sovietmečio alternatyvaus religingumo socialinių tinklų analizės pagrindu nustatyti jų pobūdį ir charakteristikas, kultūrinę-geografinę aprėptį, svarbiausius veikėjus, grupes ir ryšius tarp jų; išanalizuoti alternatyviojo religingumo bendruomenes kaip tinklines bendruomenes ir atskleisti jų specifiką; išanalizuoti Lietuvos vėlyvojo sovietmečio alternatyviojo religingumo bendruomeniškumo praktikas; atskleisti sovietinės modernizacijos kontekste vykusios alternatyvaus religingumo bendruomeniškumo raidos ir tinklų plėtros specifiką, lyginant Vakarų visuomenėje vykusiais religinio gyvenimo raidos procesais.