Alšis. Mano istorija

2010 metais lietuvių raiteliai leidosi į žygį „2000 km istorijos“ Vytauto Didžiojo keliu iki Juodosios jūros Žalgirio mūšio 600-mečiui paminėti, patvirtinti arba paneigti legendą, kad žemaitukai gėrė sūrų jūros vandenį, ir priminti visiems apie šios veislės žirgus. Žygis pavyko! Žemaitukai gėrė Juodosios jūros vandenį...
Baltarusijoje prie žygeivių prisijungė šuo, iš karto tapęs jų draugu. Mišrūnas. Žygeiviai šunį pavadino Alšiu, nes jį sutiko kaip tik Alšėnų apylinkėse. Žmonėms, kurie domėjosi žygiu, Alšio istorija sukėlė daug šiltų emocijų, simpatijų. Visi jį pamilo ir net po žygio domėjosi jo likimu. Kur jis? Kur gyvena?
Nuostabusis Alšis, pabuvęs Pakruojo dvare, apsigyveno knygutės autorės Egidijos Narmontienės sodyboje, kartu su vienu iš raitelių Antanu ir žemaituku Kaktusu. Trys žygeiviai tapo neišskiriamais draugais.
Alšis keliaudavo į mokyklas pas vaikus, lankydavosi šventėse Pakruojyje, Vilniuje ir kituose miestuose. Knygutės autorė, sakosi pastebėjusi, kad kitur žmonės jį atpažįsta, myli. O vaikai – ypač. Jie nesitraukdavo nuo šuns visą šventę, ir vaikų, ir Alšio akys blizgėdavo. Šis nuostabus reginys sužavėjo Egidiją Narmontienę ir įkvėpė ją parašyti knygutę vaikams apie nuostabųjį šunį Alšį!

„Gamtos ir žmogaus ryšys yra įgimtas. Suaugusieji kartais daug ko nebepastebi, o vaikai šį ryšį ypač stipriai jaučia. Todėl ir pamaniau, kad vaikai labai džiaugtųsi, turėdami namuose knygelę apie mielą šunelį. Ėmiau stebėti Alšį. Tai iš tiesų ypatingas ir labai protingas šuo. Rodos, akys visada nori kažką pasakyti, o džiugi nuotaika išduoda, koks jis laimingas. Stebėjau jo nuotykius ir viską perkėliau į knygelę.“ – paklausta kas paskatino atsirasti pasakojimą apie laimingą šunelį Alšį pasakojo knygutės autorė.