Aktyvioji begalybės pusė. Laiko ratas

"Kario menas - išlaikyti pusiausvyrą tarp žmogiškosios būties siaubo ir jos stebuklingo grožio."

"Žmonės arba laimi, arba pralaimi, nuo to esą ir priklauso, ar jie yra persekiotojai, ar aukos. Šios dvi sąlygos galioja tol, kol žmogus nemato. Matymas panaikina pergalės, pralaimėjimo ar kančios iliuziją."

Į šią knygą "Aktyvioji begalybės pusė. Laiko ratas" sudėti du Karloso Kastanedos (Carlos Castaneda) kūriniai: "Aktyvioji begalybės pusė" ir "Laiko ratas". Tai yra tarsi vainikas, kuris puošia ir drauge apibendrina visą šio nepaprasto autoriaus kūrybą ir paslaptingą gyvenimo kelią.


Aktyvioji begalybės pusė, galima sakyti, yra Karloso Kastanedos autobiografija. Į šią knygą autorius sudėjo svarbiausius savo gyvenimo epizodus, kurie lėmė jo tolesnį kelią. Kaip sako Kastanedos mokytojas don Chuanas, tai yra „įsimintiniausių gyvenimo įvykių kolekcija". Tą kolekciją sudaro K. Kastanedos pasakojimai apie vaikystę, apie studijas, apie mylimas moteris, apie pažintį su savo mokytoju ir apie jo pamokas. Pasak don Chuano, tokie prisiminimai padeda mokiniui įžengti į būties sritį, kurią magai vadina aktyviąja begalybės puse.


"Laiko ratas yra nepaprastai galinga jėga, ji persmelkia visą kario gyvenimą, netgi išsiplečia už kario būties ribų. Tas pat pasakytina apie šioje knygoje surinktų citatų galią. Jos atrodo tarsi susuktos į vientisą ritę vijos, taigi yra visai savarankiškas darinys. Tokia ritė, kaip kad aiškina magai, yra laiko ratas. Veikiant laiko ratui, šios knygos tikslai, kai ją kūriau, pasikeitė, nutolo nuo pirminio plano. Citatos įgavo savą jėgą, jos privertė mane vėl išgyventi tą dvasią, kurią jutau, kai jos man buvo perteiktos. Tą dvasią galiu apibrėžti žodžiais glaustumas ir tiesumas."

Carlos Castaneda


Iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius ir Aleksandras Tomskis

Ištrauka

SINTAKSĖ

Žmogus, žiūrėdamas į savo lygtis, pasakė, kad visata turėjo pradžią. "Pradžioje buvo sprogimas, - paaiškino jis, - Didysis sprogimas." Taip gimė visata. "Ir ji plečiasi", - pridūrė žmogus. Jis netgi apskaičiavo jos gyvavimo laiką: dešimt milijardų Žemės apsisukimų apie Saulę. Nudžiugo visa žmonija. Visi nusprendė, kad žmogaus apskaičiavimai yra mokslas. Ir niekam nešovė į galvą, kad teigdamas, jog visata turėjo pradžią, žmogus tik atspindėjo savo kalbos sintaksę - sintaksę, kuri reikalauja pradžios (gimimo), evoliucijos (brendimo) ir pabaigos (mirties). "Visata turėjo pradžią, o dabar ji sensta, - aiškino žmogus. - Ir mirs, kaip viskas miršta." Kaip mirė jis pats, matematiškai patvirtinęs savo kalbos sintaksę.

Ar tikrai visata turėjo pradžią? Ar Didžiojo sprogimo teorija - teisinga? Tai ne klausimai, nors skamba taip, tarsi kas klaustų iš tikro.

KITA SINTAKSĖ

Ar tokia sintaksė, kuriai reikia pradžių, evoliucijų ir pabaigų, yra vienintelė - štai tikrasis klausimas! Yra ir kitų sintaksių. Pavyzdžiui, tokia, kuri siūlo įvairias jėgos apraiškas priimti kaip faktą. Šioje sintaksėje niekas neprasideda ir niekas nesibaigia. Gimimas nėra konkretus įvykis, o tik tam tikra jėgos apraiška, kaip ir brendimas ar mirtis. Šia sintakse besivadovaudamas žmogus apskaičiavo daugybę kitų jėgos apraiškų, išvedė naujas lygtis ir neabejodamas pareiškė, kad visata niekada neturėjo pradžios ir niekada neturės pabaigos. Ji buvo, yra ir bus nesibaigiantys jėgos virpesiai. Ji - jėgos karieta, kuria galima keliauti per pokyčius, neturinčius pabaigos. Žmogus padarė tokią išvadą - ir daugelį kitų - galbūt net nesuvokdamas, jog dar kartą patvirtino savo kalbos sintaksę.