Aisopika

„Aisopika“ yra dvikalbė knyga, dokumentuojanti ir pratęsianti Rūtos Junevičiūtės ezopinės kalbos studiją, 2020 m. pristatytą asmeninėje parodoje tuo pačiu pavadinimu Nacionalinėje dailės galerijoje ir lauko instaliacijoje Rupert meno centre, Vilniuje. Atspirties tašku pasirinkusi istorinį ezopinės kalbos reiškinį, Lietuvos kultūroje paplitusį sovietmečiu, o dalyje Rusijos imperijos dar XIX a., Junevičiūtė siekia apsvarstyti kelių kartų tarpusavio ryšį, kolektyvinio identiteto kūrimo pilkąsias zonas bei (iš)cenzūravimo procesus mūsų kūnų archyvuose.

Ezopinė kalba – terminas, pavadintas senovės graikų pasakėtininko Ezopo (gr. Aísōpos) vardu, apibūdina koduotą komunikacijos sistemą, kai tekstas turi kelis dažnai vienas kitam prieštaraujančius reikšmių sluoksnius, vienu metu siekiančius perteikti ir oficialias, ir ardomąsias paslėptas žinutes. Paprastai ji naudojama valstybinės cenzūros sąlygomis oficialiai draudžiamoms ar tabu temoms ir nuomonėms perduoti. Kaip sistemą ją sudaro trys nariai – autorius, cenzorius ir suvokėjas. Jai būdingi įvairūs daugžodžiavimo ir eufemizavimo būdai, užuominos ir poetinis perfrazavimas, tad ši kalba taip pat gali būti vertinama kaip estetinis stilius – nutylėjimų, maskavimo ir parodijos poetika. Kita vertus, ją galima kritikuoti kaip prisitaikymo ir nuolankumo išraišką.

Leidinyje publikuojami parodoje „Aisopika“ eksponuoti menininkių tekstai, diskusija tarp ezopinę kalbą ir cenzūros įtakas tyrusių lietuvių akademikų, specialiai katalogui menotyrininko Edgaro Gerasimovičiaus, menininkės Goshkos Macugos ir dramaturgės Anos Vujanović parašyti teminiai esė bei 1983 m. pirmą kartą publikuotas poeto, rašytojo, disidento Tomo Venclovos straipsnis.

Rūta Junevičiūtė yra menininkė ir tyrėja iš Vilniaus, gyvenanti ir kurianti Amsterdame. Studijavusi menotyrą, vizualius menus bei šokį ir choreografiją, R. Junevičiūtė išsilavinimą įgijo Vilniaus dailės akademijoje bei Amsterdamo teatro ir šokio akademijoje (SNDO – Naujųjų šokio krypčių mokykloje). Pastaraisiais metais Junevičiūtė tyrinėja kūną kaip juslų archyvą bei kartų sąryšius ir potrauminius gyjimo procesus. Jos darbai buvo pristatyti „Veem House of Performance“, „Frascati“ ir „de Brakke Grond“ teatruose Amsterdame, Vilniaus performanso meno bienalėje, Nacionalinėje dailės galerijoje ir „Rupert“ meno centre Vilniuje.