Aisčiai

„Aisčiai“ – tai istorinė romantinė apysaka apie Sūduvos krašto žmones, gyvenusius dešimtame amžiuje. Knygoje gausu mūsų papročių, švenčių aprašymų, kurie persipina su meile, intrigomis, kovomis ir kitais netikėtais įvykiais, atpažinsite nemažai vietovardžių, dauguma knygos herojų yra išgalvoti, tačiau kai kurie minimi įvykiai remiasi tikrais faktais.

PABAIGA

Viskas pasaulyje keičiasi ir mainosi. Mažos upelės įteka į dideles. Didelės žuvys praryja mažas žuveles. Mes - aisčiai, kalbininkų vadinami baltais. Nedaug išliko iš mūsų giminės, prieš gerą tūkstantmetį išsibarsčiusios nuo Maskvos ligi Baltijos jūros ir nuo Baltijos - ligi Juodosios. Nebeliko jotvingių, prūsų ir kuršių. Bet pasaulio vandenyne mes ne paskutiniai. Mes padarėme didelę įtaką rytų Europos tautų kultūrai ir jų vystymuisi. Mes išlaikėme seniausią sanskritą, ir tik mes galime pavadinti mergaitę mergele, mergyte, mergutėle, mergutėlyte... Mūsų papročiai ir šventės persikėlė į bažnytines šventes, ir mes išlaikėme šventą prisirišimą prie girios, žemės ir jūros. Gal, laikui bėgant, mūsų kalba bus sumoderninta ir sujaukta svetimybių, gal mes jau nebemokame didžiuotis tuo, ką turime, o atgavę Laisvę, nežinome, kaip gyventi laisvai. Mėgdžiojame svetimas tautas, nesusimąstydami, kiek vargo ir kančių patyrė mūsų protėviai, kad visa tai išsaugotų. Mes išvažiavome svetur, mūsų pilna Amerikoje, Australijoje ir visoje Vakarų Europoje. Bet išsinešėme savo pievų ilgesį, gandrų kalenimą, kepamos ant ajerų duonos kvapą. Išsinešėme visas spalvas žydinčių pievų kaip gražiausius savo vaikystės prisiminimus. Ir svetur, ir namuose likę, visi mes norime pritapti prie Vakarų, gyventi kaip europiečiai. Bet mes turime savitą kultūrą, kuria turėtume didžiuotis taip pat, kaip kad skandinavai didžiuojasi savo vikingais, o krikščioniškos tautos savo riteriais. Mums nereikia gyventi kaip europiečiams, nes mes esame europiečiai, ko gero patys seniausi jos gyventojai.

Savo knygoje pamėginau nusikelti į tuos laikus, kai įvyko didelis lūžis Rytų Europoje, priimant krikščionybę. Įvyko didelės politinės permainos, ir tie, kurie spėjo sukurti savo pirmąsias valstybes, kaip kad Lenkija ir Rusia, prarijo kitas jiems negiminingas, bet šalia gyvenusias jotvingių gentis. Tačiau baltų dvasia neišnyko iš tų žemių, ir mūsų protėvių kraujas gyvas. Baltų DNR galima surasti visoje rytų Europoje ir, kaip parodė vėliausi tyrimai, estai pagal kraują taip pat yra baltai.

Jeigu aš laikyčiausi formuluotės, kad tauta galima vadinti individų, gyvenančių toje pačioje teritorijoje ir kalbančių ta pačia kalba visumą, aš nežinau, ar aš būčiau teisi? Daugelis aisčių genčių prarado savo kalbą, pamiršo papročius ir vadinasi svetimais vardais, bet kraujo pėdsakas išliko.

O kraujas juk niekada nemeluoja!