Populiaraus Rusijos detektyvų kūrėjo Boriso Akunino romanas „Achilo mirtis“ nukels į XIX a. pabaigą, kai vyrai buvo kilnūs, moterys žavingos, o nusikaltimai daromi ir išaiškinami grakščiai ir žavingai.
Žavus dabita, garsusis seklys Erastas Fandorinas grįžta į Maskvą po ketverių metų, kuriuos praleido Japonijoje. Kadangi Maskvoje vieši ir generolas Sobolevas, Fandorinas tikisi susitikti su senu draugu. Seklį pribloškia netikėta žinia, kad rusų Achilu vadinamas generolas mirė nuo širdies smūgio. Slegiamas įtarimų, kad tautos numylėtinio mirtis gali būti kruopščiai suplanuota žmogžudystė, Fandorinas pradeda tyrimą, per kurį teks vėl susidurti su aršiausiu priešu.
Borisas Akuninas – populiaraus Rusijos detektyvų kūrėjo slapyvardis. Jis yra ne tik rašytojas, bet ir kritikas, eseistas, vertėjas iš japonų kalbos. Pirmąjį detektyvą išleido 1998 m. ir labai greitai tapo vienu skaitomiausių Rusijos autorių.
Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis
IŠTRAUKA
Nužvelgęs nykius stoties pastatus, jaunuolis su nesuprantamu jauduliu įkvėpė dūmais pradvisusio stoties oro ir sušnabždėjo: "Viešpatie Dieve, šešetas metų." Tačiau ilgai svajoti jam neteko. Sostinės traukinio keleivius jau užpuolė vežikai, daugiausia priklausantys Maskvos viešbučiams. Į kovą dėl gražuolio bruneto, iš pažiūros pavydėtino kliento, stojo šaunieji vežikai iš keturių senojoje sostinėje pačiais ištaigingiausiais laikomų viešbučių: "Metropolio", "Loskutnoj", "Dresdeno" ir Diuso".
- Ogi teikitės į "Metropolį"! - sušuko pirmasis. - Naujausias viešbutis pagal europietiška madą! O jūsų kinui prie kambario yra ypatinga kamaraitė!
- Tai ne k-kinas, o japonas, - paaiškino jaunuolis, ir paaiškėjo, kad jis šiek tiek mikčioja. - Ir aš pageidaučiau, kad jis apsigyventų kartu su manim.
- Tada teikitės pas mus, į "Loskutnoj"! - petimi nustūmė konkurentą antrasis vežikas. - Jeigu imat kambarį brangiau nei už penkis rublius, nuvežam nemokamai. Nulakdinsiu su vėjeliu!
- "Loskutnoj" aš kažkada buvau apsistojęs, - pasakė jaunuolis. - Geras viešbutis.
- Kam jum, pone, tasai skruzdėlynas, - stojo į mūšį trečiasis. - Pas mus "Dresdene" ramu, puošnu, ir langai tiesiai į Tverės bulvarą, matyti kunigaikščio gubernatoriaus namas.
Keleivis susidomėjo:
- Iš tikrųjų? Tai labai patogu. Aš, matote, kaip tik stoju tarnauti pas jo šviesybę. Ko gero...
- Ak, pone! - sušuko paskutinis vežikas, jaunas dabita aviečių spalvos liemene, lyg veidrodis spindinčiu briliantinu suteptu sklastymu. - "Diuso" viešbutyje visi geriausi rašytojai yra gyvenę - ir Dostojevskis, ir grafas Tolstojus, ir pats ponas Krestovskis.
Viešbutinio psichologo, atkreipusio dėmesį į knygų ryšulius, gudrybė suveikė. Gražuolis brunetas aiktelėjo:
- Nejaugi ir grafas Tolstojus?
- O kaipgi, vos tik į Maskvą atvyksta, pirmiausia pas mus. - Avietinis nustvėrė abu lagaminus ir dalykiškai šūktelėjo japonui: - Eime, eime, tavo paskui mane nešti!
- Na, "Diuso" tai "Diuso", - gūžtelėjo pečiais jaunuolis neįtardamas, kad šis jo sprendimas taps pirma vėliau nutiksiančių lemtingų įvykių grandinės grandimi.
- Ak, Masa, kaip pasikeitė Maskva, - vis kartojo japoniškai gražuoliukas, nesiliaudamas gręžiotis nuo odinės puskarietės sėdynės. - Tiesiog atpažint neįmanoma. Grindinys akmeninis, ne taip kaip Tokijuje. Kiek švarių žmonių! Žiūrėk, tas arklių tramvajus, jis važinėja savo maršrutu. O ponia viršuje, imperiale! O juk anksčiau moterų į viršutinį aukštą neleisdavo - nepadoru.
- Kodėl, pone? - paklausė Masa, kurio nesutrumpintas vardas buvo Masahiras Sibata.
- Na, suprantama, kad iš apatinės aikštelės nespoksotų, kai dama laipteliais lipa.
- Europietiškos kvailystės ir barbariškumas, - gūžtelėjo pečiais tarnas. - O aš jums, pone, štai ką pasakysiu. Kai tik atvyksime į nakvynės namus, reiks jums kuo greičiau kurtizanę iškviesti, ir kad būtinai būtų aukščiausios kategorijos. O man galima ir trečios. Čia geros moterys. Aukštos, storos. Kur kas geresnės už japones.
- Atstok tu su savo niekais, - supyko jaunuolis. - Bjauru klausytis.
Japonas nepritardamas palingavo galva:
- Na, kiek galima liūdėti dėl Midori sąri. Dūsauti dėl moters, kurios daugiau niekada nepamatysi - bergždžias užsiėmimas.
Bet jo šeimininkas vis dėlto atsiduso, o paskui dar sykį, ir, matyt, kad prasiblaškytų nuo liūdnų minčių, paklausė vežiko (kaip tik važiavo pro Didžiosios savaitės vienuolyną):
- O kam ten b-bulvare paminklą pastatė? Nejaugi lordui Baironui?
- Puškinas ten, Aleksandras Sergejevičius, - priekaištingai atsisuko vežikas.
Jaunuolis paraudo ir vėl ėmė gargaliuoti užsienietiškai, kreipdamasis į siauraakį neūžaugą. Vežikas suprato tiktai tris kartus pakartotą žodį "Pusikinas".
